LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2014 Sausio 07
„Aš žinau, kaip viskas dabar vyks...“

Kai klausiama, kas yra geras ekspertas, atmintyje iškyla trumpa istorija, nutikusi prieš gerą dešimtmetį. Kabinete sėdi du patyrę komunikacijos profesionalai ir svarsto, kaip išspręsti vieną problemą.

-          Žiūrėk, kadangi situacija tokia ir tokia, veikiantys asmenys tokie ir tokie, o mes turime tokias ir tokias galimybes, tai padarome taip ir taip? – vienas pasiūlo.

-          Ne, nuojauta man sako, kad šitas neveiks, - kitas atsako.

-          Taip, tikrai, neveiks. Kažin kodėl ir aš turiu tokią nuojautą? – pripažįsta pirmasis.

Tada abu susimąsto, kodėl jie atmeta sprendimą praktiškai akimirksniu, net detaliai jo neišanalizavę. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo logiškas, tačiau abiems nuojauta sako, kad šitaip problemos neišspręsi. Staiga vienas prisimena:

-          Pameni, prieš trejus metus mes bandėme panašų sprendimą, ir viskas žlugo.

Yra begalė ekspertų apibrėžimų, tačiau esminis yra patirtis, kuris dažniausiai pasireiškia gera nuojauta profesinėje veikloje.  Malcolm Gladwell savo knygoje „Išskirtys: sėkmės istorija“ teigia, jog ekspertu tapti reikia ne mažiau kaip 10 000 valandų darbo. Žinant, kad per metus žmogus dirba apie 2000 formalių valandų (įvertinus šventes ir atostogas), ekspertu tampama per penkerius metus. Kas dirba viršvalandžius, laiką sutrumpina iki 3-5 metų. Genijams išimtys.

Komunikacijos industrijoje, reikia pripažinti, viskas ne taip paprasta.

Iš vienos pusės patirtis ir nuojauta yra labai svarbi, nes komunikatorius priverstas elgtis didelės neapibrėžties sąlygomis – skirtingai nuo fizikos ar inžinerijos, komunikacijoje labai trūksta tikslių skaičių, priežastinių ryšių ir aiškių įverčių, taip pat labai svarbus kūrybos, meno elementas. Patyręs žmogus turi nuojautą, kas veiks ar ne, todėl sąžiningas komunikacijos ekspertas jau skaitydamas „brief‘ą“ ar per pirmą susitikimą su klientu gali maždaug 80 proc. tikslumu pasakyti „kas veiks ir kas neveiks“. Tik vedami savisaugos („o gal visgi viskas bus ne taip“) bei nenorėdami klientui parodyti, kad viskas taip paprasta, jie nesako savo nuomonės.

Išvada – pakanka samdyti ilgiausią patirtį turinčius komunikatorius? Deja.

Iš kitos pusės komunikacijos sritis yra ypač nestabili ir nuolat kintanti, kuri dalį ar net visą patirtį gali paversti niekais. Štai aritmetikoje teiginys „dukart du yra keturi“ nesikeičia ir, greičiausiai, nesikeis jau daug tūkstantmečių metų, būsimieji inžinieriai studijuoja 2 500 metų senumo Pitagoro teoremas, o būsimieji teisininkai – ne ką jaunesnę Romėnų teisę. O štai komunikacija yra nuolat kintantis mokslas (jeigu apskritai ją galima pavadinti mokslu):

-          Prieš 10 metų iš esmės nebuvo socialinės žiniasklaidos („Facebook“ gimė tik 2004 m. vasarį);

-          Prieš 20 metų Lietuvoje nebuvo interneto ir interneto portalų (užsienyje viskas anksčiau);

-          Prieš 50 metų Lietuvoje nebuvo TV (LRT įkurta 1957 m.);

-          Prieš 100 metų išrastas radijas (1901 m.);

-          Prieš 559 metų išrasta spaudos technologija.

Paminėjome tik technologijas, kurios įtakoja komunikaciją. O kur dar mados, visuomenės procesai (įdomu, ką darytų kai kurie rėksmingi Seimo nariai, jeigu prieš ~100 metų Kauno gatvėmis būtų surengta eisena už feminizmą?), žmonių suvokimo lygis ir t.t.

Taigi, kas yra komunikacijos ekspertas? Jis turėtų būti tas, kuris jau pakankamai ilgai dirba šioje srityje, kad turėtų didelę patirtį, stiprią ir teisingą nuojautą, padedančią jam prognozuoti veiksmus ir pasekmes. Tačiau jis turi nuolat kovoti su „patirties vergija“ ir domėtis vykstančiais procesais, skaityti knygas ir keisti savo veiksmus, derinant su visuomenės pokyčiais.

Toks „patirties“ ir „pokyčių“ duetas yra vienintelis teisingas kelias mums, komunikatoriams. Ir tada mes susikursime nors šiek tiek didesnį saugumą sau ir klientams priiminėdami sprendimus ir užtikrinčiau pasakyti: „aš žinau, kaip viskas dabar vyks...“.