LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2015 Rugpjūčio 10
Tekstai, kuriuos galima paliesti ir užuosti
ĮRAŠO AUTORIUS: DAGNĖ ARMONAITĖ

„Kai mes žvelgiame į tai, kas liko iš įžymiosios Leonardo (da Vinčio) freskos „Paskutinė vakarienė“, turime pabandyti įsivaizduoti, kaip tas kūrinys galėjo atrodyti vienuoliams, kuriems jis buvo nutapytas. Freska užima visą Milano Švč. Mergelės Maloningosios vienuolyno pailgos valgyklos salės sieną. Pabandykime įsivaizduoti tą akimirką, kai freska buvo atidengta ir šalia ilgų vienuolių stalų atsirado Kristaus ir jo apaštalų stalas. Dar niekada ši šventa scena neatrodė tokia artima ir tikroviška. Tarsi už jų salės būtų atsivėrusi dar viena patalpa, kurioje paskutinė vakarienė įgijo materialų pavidalą“, – taip kultinėje „Meno istorijoje“ austrų meno istorikas E. H. Gombrichas pristato vieną atpažįstamiausių pasaulyje meno kūrinių.

Sakoma, kad nėra nieko nuobodžiau ir beviltiškiau, kaip kalbėti apie meną bandant perteikti jo prasmę ir įspūdį. Tačiau nuo 1950 m. „Meno istorija“ buvo perleista 16 kartų ir išversta į daugybę kalbų, tarp jų ir lietuvių.

Knyga tapo kultine dėl autoriaus gebėjimo paprastai, jokių meno mokslų nekrimtusiam žmogui suprantamai, kalbėti apie meną. Gombrichas perteikė kūrinių esmę įtraukdamas skaitytoją taip, tarsi jis ne tik matytų kūrinį, bet patirtų emociją, kokiomis aplinkybėmis kūrinys gimė, ką jautė ir ko siekė autorius jį kurdamas. O gal net stovėtų šalia kūriniui gimstant.

Aprašydamas žymiąją freską Gombrichas kalba apie akimirkos įspūdį. Užuot atpasakojęs vaizdą, jis kviečia įsivaizduoti tai, ką jautė pirmieji jos žiūrovai. Jis grąžina prie akimirkos džiaugsmo – paima skaitytoją už rankos ir pasodina tarp prie stalo susėdusių vienuolių. 

Tai tik ištrauka ir nebūtinai įspūdingiausia knygoje, tačiau ji primena klausimą, su kuriuo kasdien dirba komunikacijos specialistai – kaip prikaustyti skaitytojo dėmesį ir kaip jį valdyti, išlaikant iki teksto pabaigos?

Ar rašyti taip gerai leidžia tik talentas, ar visa tai įgūdis? David Ogilvy sakė, kad viskas daug paprasčiau – rašyti gerai reikia mokytis (Good writing is not a natural gift. You have to learn to write well). Žinoma, prisimenant, kad jis yra kultinė reklamos pasaulio asmenybė, greičiausiai jo frazėje yra ir nemažai flirto.

Įsivaizduokite tą, kuriam rašote

Knygoje „Be a Better Writer“ Suzanne Lieurance teigia, kad norint parašyti gerą tekstą pirmiausia reikėtų pradėti nuo auditorijos, į kurią kreipiamės. Dar prieš pradedant rengti tekstą rašytoja pataria aiškiai nusistatyti, kas turi jus išgirsti.

Jei žinome, kam rašome, jau lengviau įsivaizduoti ir kaip rašyti. Auditorijos pasirinkimas sufleruoja teksto toną, žodyną, sąvokų pasirinkimus, stilių. S. Lieurance net siūlo prieš rašant savo būsimą skaitytoją įvardinti keliomis frazėmis, kad rengiant tekstą būtų galima prie jų sugrįžti ir prisiminti. Tai padeda lengviau nenukrypti nuo skaitytojo, išpildyti jo poreikius ir išlaikyti dėmesį.

Nepamirškite konteksto

Paveikslui bene daugiausia gyvumo ir efektingumo suteikia tai, kaip dailininkas sugeba žaisti atspalviais, pagauti ir suvaldyti šviesą, kad ji perteiktų tą atmosferą, kurios siekia kūrėjas. Kuo pasakojimas turtingesnis, tuo įdomiau jį skaityti. Kuo įvairesniais rakursais perteikiama žinutė, tuo tekstas natūralesnis ir primena gyvą pokalbį.

Pasakojimo kontekstas – būtent tie atspalviai, padedantys sustiprinti įspūdį, sukurti natūralią atmosferą ir nukreipti dėmesį į pagrindinę mintį. Net jei teksto tikslas – pristatyti naują finansų valdymo paslaugą. Jei buvo sukurta, ji skirta išspręsti tam tikrą problemą. Gal jos sprendimą pasufleravo konkreti istorija? Greičiausiai kuriant sprendimą buvo ir bent mažų nesėkmių, kurios padėjo sukurti dar geresnį produktą?

Kontekstas, kuriame veikia įmonė, jos sėkmės ir nesėkmės – visa tai kuria natūralumo ir nuoširdumo įspūdį. Pastarasis pavergia net tvirčiausius.  

Įberkite prieskonių

Ar esate kada skaitę vyno apžvalgas? Tuomet greičiausiai žinote, kad vynas gali būti vaisiškas, traškus, minkštas, tvirto kūno ar apvalaus skonio, dvelkti šviežiai nupjauta žole ar turėti prieskoningą būdą. Jei aprašai tikslūs ir pilni apibūdinimų, jau skaitant galima jausti vyno skonį ir liežuvio šonus dirginančią rūgštį.

Rašytoja, koučerė Ilzė Butkutė savo „Efektyvių žinučių dirbtuvėse“ sako, kad tekstą patrauklų daro prieskoniai – netikėti žodžiai, posakiai, jaustukai ir ištiktukai, spalvingi veiksmažodžiai ir išskirtinė skyryba. Beje, „jaustukų ir ištiktukų“ techniką puikiai įvaldę radijo laidų vedėjai, komentuojantys sporto rungtynes.

Kadangi jų tikslas – žodžiais nupiešti vaizdą, vykstantį varžybų metu, komentarai labai tikslūs – kiekvienas kamuolio perdavimas yra nupasakojamas, o pauzės sustiprina laukimą užgniaužus kvapą, kol kamuolys pasieks krepšį. Tačiau būtent iš komentatorių šūksnių, gausybės jaustukų ir ištiktukų, epitetų bei palyginimų galima jausti, kada atmosfera aikštelėje pradeda kaisti ir radijo bangomis užplūsta klausytoją.

Sklandžiam tekstui reikia struktūros. Tačiau efektingą, stiprų įspūdį paliekantį tekstą kuria emocijos. Net jei jos suvaidintos ir iš tiesų prie „Paskutinės vakarienės“ freskos susėdę vienuoliai buvo tokie išalkę, kad menkai domėjosi tuo, kas matyti ant sienos. Tad jei jūsų tikslas – ne tik pateikti faktus, bet perduoti žinutę, priversti įsiminti ir prisiminti, visų pirmiausia žadinkite vaizduotę ir nepamirškite smalsumo.