LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2015 Rugpjūčio 21
KĄ IŠ TIESŲ NUŽUDĖ SOCIALINIAI TINKLAI?
ĮRAŠO AUTORIUS: MANTAS ČIŽAS

„Socialiniai tinklai palaidos žiniasklaidą“, „Viskas keliasi į Facebook“, „Jeigu tavęs nėra ten, nėra...“ – šias ir panašias hiperboles girdime jau beveik 10 metų. Nepaisant to, paštininkai vis dar nešioja laikraščius, žurnalistai nuolat kuria sensacijas, o norintiems parduoti plataus vartojimo prekę žiniasklaidos planavimo ekspertai pataria rinktis seną gerą televizorių. Tradicinė žiniasklaida nemirė, tačiau jos ligos istorijoje jau galime įskaityti pėdsakus, kuriuos palieka naujosios medijos.

Štai Graikijos skolų trileriui pasiekus kulminaciją, abi pusės buvo tokios blogos nuomonės viena apie kitą ir tokios išsekusios, kad kiekvienas oficialus pareiškimas ėmė panašėti į oficialų įžeidimą. Stojus diplomatinei tylai, į trilerį įsitraukusiai žiniasklaidai ėmė stigti informacijos. Čia į pagalbą atėjo „Twitter“. Nors socialinių tinklų galimybės seniai žinomos, buvo tikra egzotika matyti „AP“ ir „Reuters“ cituojant kažkokio vidutinio kalibro Briuselio biurokrato žinutes. Tačiau tai pasaulinė praktika, o kaipgi yra Lietuvoje?

Šalyje, kurioje kiekvienas fotomodelis pažįsta kiekvieną TV laidų vedėją, ir atvirkščiai, socialiniai tinklai tapo savotiška naujienų agentūra, kuria noriai naudojasi beveik visos tradicinės žiniasklaidos priemonės. Jeigu pasaulis stingsta nuo skandalingų, tačiau kruopščiai parengtų Miley Cyrus ar Kim Kardashian nuotraukų, Lietuvos žvaigždės „įvykius žiniasklaidai“ kuria ekspromtu. Net jei fotosesiją daryti tingisi ar per brangu, skandalinga jau tai, kokios mintys veisiasi įžymybių galvose... ir „Facebook“ įrašuose.

Bet pasiūlą, kaip žinia, diktuoja paklausa. Ir iš tiesų Lietuvos žiniasklaida yra labai jautri ir imli socialiniam turiniui – asmeniniams dienoraščio tipo pamąstymams, pagaliau, skundams ir padūsavimams.

Galbūt dėl to, kad Lietuvoje savo laiku taip ir nesusikūrė gyva ir dinamiška blogosfera, žiniasklaida šiandien sutraukia žmonių mintis ir padeda joms skleistis skandalais, viešųjų ryšių krizėmis bei rekordiniu skaitomumu.

„Pilietis“, „Bendraukime“, „Įkrauk“ – šiuolaikinis lietuviškas portalas neįmanomas be rubrikos „ant bačkos“. Maža to, jau kuris laikas redakcijos nevengia žmonių naujienas (šiek tiek apdirbus, suteikus daugiau intrigos ir padabinus skandalinga antrašte) publikuoti top pozicijose.

Taigi, socialiniai tinklai lietuviškai žiniasklaidai mirtimi nekvepia. Jeigu kažkas per tą laiką ir mirė – tai tradiciniai ryšiai su žiniasklaida.

RsV specialistas gali pažinoti žurnalistą, bet muziką juk užsako nebe jis, o pasipiktinęs skaitytojas arba „Facebook“ filosofuojanti įžymybė. RsV specialistas gali meistriškai sudėlioti žiniasklaidai pateikiamą informaciją, tačiau jos dažniausiai reikia tik gynybinei komunikacijai.

Klausiate, o ką šioje situacijoje gali (ar privalo galėti) geras RsV specialistas? Sėdėti savo vietoje ir pasodinti į vietą tą, kuriam atstovauja.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sėdint savo vietoje nėra ką veikti. Jeigu esi ne stilistas, ne buvęs projekto dalyvis, o bankas arba valstybės institucija, sugalvoti „Facebook“ įrašą dienos tema yra iššūkis. Informacinė erdvė rėkte rėkia, kad neturi likti šios temos nuošaly, o štai lipti ant bačkos ar rašyti padūsavimo negali.

Socialiniai tinklai šiame detektyve verti išteisinimo – jie tiesiog davė žmonėms tai, ko jie trokšta, kas žmogiška ir yra apie žmogų. Žiniasklaidai neliko nieko kito tik sekti paskui savo skaitytoją ir keistis. Mums svarbiausia tai, kad komunikacijos specialistas ne tik privalo įsisavinti naujas medijas, jis savo rankose minko jau visai kitokį molį. Kitokiais žodžiais ir kitokiais principais kuria turinį interneto žiniasklaidai.

Jeigu manimi netikite, atsiverskite kokį nors vis dar praėjusiame amžiuje gyvenantį regioninį laikraštį ir perskaitykite pirmą pasitaikiusį tekstą – skirtumas! Nereikia netgi regioninio, atsiverskite „Verslo žinias“ – ten žurnalistai rašo pagarbiai net ir apie teisiamus nedorėlius, ir visi jie vadinami ponais. Skirtumas!