LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2016 Gegužės 11
Ar komunikacijoje yra vietos senukams?
ĮRAŠO AUTORIUS: Jolita Kochanskė

Pavadinimo galia komunikacijoje tikriausiai visiems aiški, bet dėl visa ko jau pradžioje uždėsiu disclaimerį – juo nesiekiu nei diskriminuoti vyresnių žmonių, nei kalbėti apie vieno gerai žinomo prekybos centro komunikaciją. Nors gal pastaroji ir nusipelnė atskiros temos.

Pradėjusi dirbti komunikacijos srityje kurį laiką turėjau atrodau-per-jauna „kompleksą“. Per jauna konsultuoti rimtus klientus dar rimtesniais komunikacijos klausimais, per jauna pristatinėti pasiūlymus konkursuose, per jauna atstovauti įmonei kliento renginiuose. Vadinu tai „kompleksu“, nes tiesiai šviesiai niekas niekada taip ir nepasakė, kad kažkokiam darbui esu per jauna. Na, kad ir kaip bebūtų, šis jausmas kurį laiką vertė stresuoti prieš kiekvieną rimtesnį susitikimą.

Ne per jauna, o per mažai patyrusi

Ryšių su visuomene agentūros Lietuvoje pradėjo kurtis prieš bene 20 metų, tad natūralu, kad šis verslas sensta. Agentūrų vadovai, neretai perkopę 40 metų ribą, jau turi sukaupę nemažą komunikacijos patirtį. Įsidarbinę šioje srityje, žmonės dažniausiai natūraliai lygiuojasi į savo vadovus, vertina jų patirtį, žinias, mokosi iš jų. Tad gali būti, kad tas per-jauna kompleksas buvo kiek sąlygotas vyresnių vadovų ar kolegų, kurie visuomet atrodė žinantys daugiau.

Bėgant metams supratau, kad per-jauna-kažkam nebūna, šį kompleksą tinkamiau įvardinti, kaip turinti per-mažai-patirties. Ir iš tikrųjų, komunikacijos mokslų diplomas negarantuoja, kad įsidarbinus agentūroje, turėsi bent menkiausią suoprotį, kaip organizuoti bendrovių komunikaciją. Komunikacijos suvokimas, mano nuomone, labiausiai ateina iš patirties, ne iš mokslų ar knygų. Nors Kęstutis turbūt su manimi pasiginčytų J Tai pridėsiu, kad knygos tikrai gali padėti tobulėti, bet nepadirbęs agentūroje, o tik skaitydamas knygas, kažin ar tapsi profesionalu.

Manau, kad tik susidūręs su agentūros darbu, imi suprasti komunikacijos principus, suvokti, kas yra efektyvi komunikacijos strategija, kokie komunikacijos veiksmai gali sulaukti žiniasklaidos dėmesio, o kurie sugrįš atgal su prierašu „reklama“ ir t.t. Taigi, norėdamas tapti tikru RsV profesionalu, turi būti sukaupęs rimtą patirties bagažą.

Bet ar patirtis vis dar svarbi?

Visgi, pastaruosius kelerius metus RsV rinka gerokai keičiasi. Vis daugiau buvusių RsV agentūrų teikia integruotas paslaugas – kuria ir vykdo reklamos kampanijas, organizuoja renginius, valdo socialinius tinklus, rengia pardavimų skatinimo akcijas ir t.t. O šiose srityse RsV profesionalai, kurių pagrindinė duona ilgą laiką buvo tradiciniai ryšiai su žiniasklaida, nebeturi tiek patirties. Ir tada kyla klausimas – ar integruotos komunikacijos eroje patirtis vis dar yra tokia svarbi?

Manau, kad ne. Ir šis pokytis ypač ryškus socialinių tinklų komunikacijoje. Kažkada vienos didelės įmonės generalinis direktorius paklausė, kokius mokslus reikia baigti norint dirbti šioje srityje. Atsakymas nevienareikšmis – gali būti baigęs bet ką. Arba nieko. O ar įmanoma turėti šio darbo patirties? Gali, daugiausiai kelerius metus. Bet gali ir neturėti, nes ši rinka vis dar vystosi – pirmosios soc. tinklų komunikacija besirūpinančios agentūros įsikūrė vos prieš kelerius metus.

Man atrodo, kad panaši situacija klostosi ir visoje komunikacijos rinkoje. Su perėjimu prie integruotos komunikacijos, auga ne patirties, o kūrybiškumo poreikis, su kuriuo mažėja ir šioje srityje dirbančiųjų amžiaus vidurkis.

Nebūtinai patyręs – geriau kūrybiškas

Taigi, patirties nebeužtenka, o kartais – net ir nebereikia. Dabartinės komunikacijos agentūros žmonėms nebūtina žinoti visų komunikacijos principų ar mokėti puikiai strateguoti. Svarbiau tampa tai, kaip kūrybiškai sugebi mąstyti. O kūrybiškumas glaudžiai siejasi su naujais potyriais, noru sužinoti / išmokti naujų dalykų, drąsa juos išbandyti, ryžtu apie tai kalbėti, klausimų kėlimu ir atsakymų ieškojimu – labiau su jaunais žmonėmis siejamomis savybėmis.

Mano nuomone, tam, kad galėtum būti vertingas darbuotojas šiuolaikinėje komunikacijos agentūroje, turi gyventi aktyvų socialinį ir kultūrinį gyvenimą – sekti tendencijas, žinoti, kas yra madinga, numatyti, kas bus madinga, ragauti naujus veganiškus ledus ar pirmas iš draugų užsicheckinti naujame bare.

Tai puikiai matosi ir tuose pačiuose socialiniuose tinkluose. Juk daug įdomiau sekti bendrovę, turinčią ryškų charakterį, nebijančią drąsių sprendimų, negu sustyguota, tvarkinga komunikacija pasižyminčią įmonę. Ir ne tik įdomiau – tikėtina, kad tokia bendrovė susilauks daugiau žiniasklaidos dėmesio negu ta tvarkingoji, kurios komunikacija aiškiai valdoma profesionalų.

Vėlgi, negalima to vertinti vienareikšmiškai – yra bendrovių, kurios negali pernelyg „išsišokti“ – tarkime, bankai ar draudimo bendrovės, kurioms svarbiausias patikimumas. Taip pat ir ne visi jauni žmonės yra kūrybiški, atviri naujovėms, o vyresnieji – atvirkščiai. Visgi, tendencija ryškėja – tam, kad būtum pastebėtas, turi būti drąsus, entuziastingas, kūrybiškas. O tai – dažniau jaunimo bruožai.

Ar kūrybiškumas dera su atsakomybe?

Kartą dalyvavau dviejuose darbo pokalbiuose, kur naują darbuotoją rinkomės iš dviejų kandidatų. Vienas žmogus buvo kiek vyresnis, kitas – tipiškas yuccis.

Pirmasis žmogus turėjo sukaupęs didelę profesinę patirtį, nekilo nė menkiausios abejonės, kad su darbu jis susitvarkytų. Kaip vieną iš savo privalumų, šalia tikrai įspūdingos patirties, jis pateikė lojalumą – jau sukurta šeima, ūgtelėję vaikai, taigi, bent keleri metai ramybės J Visgi, atrodė, kad šis žmogus labiau nori ramiai pritaikyti sukauptą patirtį, o ne dega noru kažką nauja išmokti. Kitaip tariant, turėjo išmanymą, bet neturėjo to cinkelio, kurio vis labiau reikia komunikacijos srityje.

Antrasis žmogus, nors komunikacijos srityje jau buvo dirbęs porą metų, itin didele patirtimi pasigirti negalėjo. Tačiau turėjo užsidegimo, noro augti ir mokytis.

Turbūt nereikia sakyti, kurį žmogų pasirinkome.

Pripažįstu, kad tiek tarp jaunimo, tiek tarp vyresniųjų yra labai skirtingų žmonių. Vyresnieji tikrai yra atsakingesni, lojalesni, o su patirtimi atėjęs rinkos išmanymas tokį žmogų paverčia gerokai patikimesniu konsultantu, kuris lengvai susidoros su bet kokia situacija.

Tuo metu jaunimas gali turėti mažesnį atsakomybės jausmą, gali reikėti dėti daugiau pastangų jį motyvuoti dirbti, gali tekti jauną, nepatyrusį žmogų prižiūrėti, o tai reiškia ir daugiau sąnaudų.

Be to, kaip taikliai kažkada pasakė kolegė – niekada nežinai, ar tas jaunas žmogus, kuris turi daug potencialo, nesugalvos vieną dieną išvažiuoti į Meksiką gelbėti banginių...

O ką daryti senukams?

Apibendrinant, tikrai nesakau, kad komunikacijoje vietos vyresniems žmonėms nebeliko. Kalbu apie tai, kad jų sukaupta patirtis ir komunikacijos principų išmanymas tampa lygiaverčiais konkurentais entuziazmui, kūrybiškumui ir jaunatviškai drąsai.

Pripažinsiu, šis įrašas labiau į vienus vartus, nors savęs jau nepriskirčiau prie visiško komunikacijos jaunimo. Visgi, būtų labai įdomu sulaukti atsako iš vyresnių kolegų – kaip komunikacijos žmonių ateitį matote jūs?