LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2018 Vasario 15
Ką lietuviško labiausiai myli INK?
ĮRAŠO AUTORIUS: Visi INK

Šį kartą smegenis (ir širdis) pajudinome visi.

Atkurtos Lietuvos šimtmečio proga dalijamės tuo, ką lietuviško labiausiai mylime. Tai ir Kauno žmonės, ir alternatyvi muzika, ir Nidos marios, ir juoda bei riešutų duona. Tikimės, kad mūsų prisipažinimai ir jums padės Lietuvoje atrasti kažką naujo bei įkvepiančio, taip pat atsakys į klausimą, ką apie savo šalį papasakoti svetur gyvenantiems bičiuliams ar smalsiems turistams. Pakilios šventės!

Labiausiai myliu Lietuvos girias ir gaivinančiai vėsius mūsų ežerus bei neatrastus apžvalgos bokštus. (Kotryna)

Labiausiai mylių Nidą! Tai nuostabus Dievo kampelis, mažas Lietuvos stebuklas. Vieta, kurioje pučia vėjai ir skersvėjai, vieta, kurioje pravėdini galvą ir užmiršti rūpesčius. Pamatykite Nidą iš marių ar jūros atplaukę laivu – ji atsiskleis su dar daugiau spalvų. Rekomenduoju! (Ernestas)

Aš labiausiai myliu lietuvišką alternatyvą, kuri kartais vadinama muzika, kartais tiesiog šyza, bet ji visada buvo ir bus, nesvarbu, kas tuo metu žiba estradoj – Povilaitis ar Jazzu. Alternatyviam lobyne dugno nėra: hipiškas protestas „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“, beveik neišsaugotas Lietuvos pankų paveldas „33 proc. Kiaulių Pakeliui į Vatikaną“, begaliniai elektroniniai „Verslo Rizikos Rezervo“ opusai ir dar tiek daug visko, reikia tik nepatingėti ir atrasti! Paradoksalu, bet šalyje, kur ir populiarioji scena, švelniai tariant, nežiba, iš kažkur visais laikais puikiai suskamba kitokie garsai, ir ačiū Dievui! Tegyvuoja lietuviška alternatyva! (Mantas)

Labiausiai myliu juodą duoną! Turėjau progą apkeliauti daug šalių: JAV, Maroką, Italiją, Jungtinę Karalystę ir t. t., ir visur pasigedau juodos duonos. Ypač JAV: kai svetur praleidi keturis mėnesius, jau pradedi svajoti apie juodą duoną. Tokios čia neįsigysi nė viename didžiajame prekybos centre.

Kai pasakoji amerikiečiams, kaip pasiilgai kvepiančios juodos duonos, jie tik gūžčioja pečiais: nelabai supranta, kuo gi ji skiriasi nuo esančios prekybos centruose (amerikiečiai turi šiek tiek tamsią duoną, bet ji yra tiesiog BATONAS ir nieko daugiau). Tad pirmiausia, ko norisi grįžus po keturių mėnesių į Lietuvą, – juodos duonos! (Karolina)

Išskirčiau lietuvišką kiną, literatūrą, muziką ir dailę. Tiek žvelgiant į praeitį, tiek ir šiandien Lietuva turi kuo didžiuotis. Dažnai pernelyg „nurašome“ tai, ką turime, ir dairomės užsienio kultūros.  Atradimu pavadinčiau tik pernai išgirstą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinį „Dies Irae“. (Gediminas)

Jaučiu milžinišką pagarbą, galima tai vadinti ir meile, ankstesnių kartų stiprybei ir ryžtui. Nuo signatarų iki tarpukario savanorių, nuo partizanų iki beginklių žmonių, gynusių Aukščiausiąją Tarybą ir televizijos bokštą, – visi jie tautos ir ateities kartų interesus statė aukščiau asmeninių. Šios asmenybės kristalizavo lietuvišką laisvės ir nepriklausomybės siekio savitumą. Šios asmenybės sukūrė idealų visumą ir moralinį kompasą – privilegijas, kuriomis galime remtis formuodami savo gyvenimo tikslus ir ateities Lietuvą. (Mindaugas)

Myliu Kauno žmones! Manau, kad šalį geriausiai komunikuoja ne kampanijos, ne projektai ir ne... shutterstockinės nuotraukos, o jos gyventojai.

Todėl jeigu reikėtų pristatyti Lietuvą pasauliui, rekomenduočiau pakalbinti jos žmones. Kadangi pati jau kelerius metus gyvenu Kaune, vis labiau įsitikinu, kad čia gyvena didžiausi Lietuvos patriotai, todėl siūlyčiau pasikalbėti su jais. Tokiais, kurie myli savo miestą ne dėl to, kad jis varo geriau nei Vilnius, o todėl, kad tiki, jog jis – lietuviškiausias miestas. Tais, kurie niekad nesvarstė emigruoti, nes myli savo šalį net ir tada, kai neranda čia darbo. Tais, kurie didžiuojasi, kad lietuviškai kalba be jokio akcento. Tais, kurie per kiekvieną olimpiadą ar krepšinio varžybas, kuriose žaidžia lietuviai, išsiprašo iš darbo, kad galėtų juos palaikyti. Tikiu, kad žmonės, mylintys Lietuvą – geriausi mūsų šalies ambasadoriai. (Jolita)

Labiausiai myliu vieną žymiausių mūsų poetų modernistų – Henriką Radauską, kuris tyrą lietuvių poeziją pavertė aukščiausiu menu. „Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą. Ant žemės vieškelių, takelių ir takų. Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala. Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ („Pasaka“, iš eilėraščių rinkinio „Fontanas“, 1935 m.). (Julija K.)

Tai, ką lietuviško labiausiai myliu, yra mano gimtasis miestas Vilnius. Kadaise esu išgirdusi: „Eidama Vilniaus senamiesčiu, tik pakelk akis ir pamatysi visą Vilniaus grožį.“ Ir tai buvo tiesa! Kartais, kad pamatytum tai, kas ypatinga, reikia labai nedaug. Užtenka tik truputį kilstelėti akis. (Kamilė)

Jei reikėtų susintetinti ir supakuoti į transportuojamą daiktą kažką lietuviško neapčiuopiamo, norėčiau, kad tai būtų dainų kultūra. Hipnotizuojančios sutartinės, „kalnų“ giedojimai per šermenis Žemaitijoje, juokingos užstalės dainos, raginančios „bučiuoti kaimyną“ ar judėti „kairėn–dešinėn kaip mudu abu“, Dainų šventės... Dainos, padedančios nurimti, kartu įveikti darbus, juoktis ir net iškovoti Nepriklausomybę, susikibus už rankų ir be jokių ginklų. „Pro šalį“ ar „į toną“, noras dainuoti kartu, kai gera ar kai liūdna, yra kažkas tokio stipraus, ką labai norisi išlaikyti šiandienos tarp miesto triukšmo, meditacijų vienatvėje ir tylos stovyklų besiblaškančioj kultūroj. (Dagnė)

Labiausiai myliu mūsų pajūrį. Ypač Nidą. :) Stengiuosi nulėkti ten kasmet, bent kelioms dienoms, ir vis neatsibosta. :) Su pasididžiavimu vežu ten visus svečius iš užsienio. (Julija J.)

Myliu rytais bundančią gamtą: lengvą rūką ir kylančią saulę. (Kęstutis)

Myliu lietuvių kalbą ir poeziją. O jei dar tiksliau – labai myliu Donaldą Kajoką. Turbūt visus savo filologinius universiteto darbus parašiau nagrinėdama būtent jo eilėraščius, nes užkabina, nes gražu, ir todėl, kad jis moka atrasti patį gražiausią mūsų kalbos skambesį, prasmes ir žodžių žaismą. :) (Rolanda)

Lietuvą aš myliu už keturis metų laikus! (Eiviltas)

Labiausiai myliu filmą „Riešutų duona“! Taip pat šį apsakymą ir spektaklį. Šie kūriniai labai jaukiai, bet ir su sveika ironija parodo, kaip žmonės gyveno tada, kai laisvė atrodė lyg nereali svajonė. Kaip jie mylėjo, pyko, svajojo ir, aišku, kaip juokėsi iš milžino molinėmis kojomis. (Rūta)

Dievinu Vilniaus senamiestį! Kiekvienas bent kartą gyvenime turėtų leisti sau jame pasiklysti ir pajausti ore tvyrančią magiją. (Justina)