LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2018 Vasario 08
Lietuvos valstybės šimtmečio komunikacijos planas
ĮRAŠO AUTORIUS: Mantas Čižas

Iš plakato gatvėje žvelgia Agnė Jagelavičiūtė, argumentuojanti, kodėl reikia švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Teisybę sako Agnė – kad galėtum sakyti, ką nori, ir nebijoti. Matosi, kad mane švęsti Valstybės šimtmetį įtikinėja patyrę ir viską apgalvoję reklamos vilkai – ir Agnė savo spalvinga asmenybe atkreipė dėmesį, ir žodžio laisvė kaip vertybė yra būtent tai, kuo mūsų valstybė gali didžiuotis, ir pagaliau aš kaip tikslinė auditorija – keliu pavojų tą išeiginę pradrybsoti prie televizoriaus žiūrėdamas nelietuviškus filmus.

Atrodo, viskas taikliai apgalvota, bet kodėl toliau žingsniuojant su visomis šiomis mintimis mano sąmonėje pokytis neįvyksta? Neužsidegu aš švęsti ir nekyla minčių, kur ir kaip tą daryti, kam išsiųsti savo pilietišką word-of-mouth. Rinkodaros detektyvo dedukcinė logika man sako: jeigu viskas gerai su komunikacija, o vis tiek neparduoda, kažkas blogai su produktu. „Su Lietuva kažkas blogai“, – stabteliu ir atsisuku atgal į Agnę. Bet ji man šiuo klausimu negali nieko pasakyti.

Atsakyti į mano klausimus kitą dieną bando pats Vytautas Landsbergis, ragindamas jaunimą išvakarėse nešvęsti, nes kitądien būsime pavargę, o juk laukia paradai, vadinami prasmingu šventimu. Tik kodėl ta prasmė taip greitai pasimeta tarp vyčių, trispalvių, dainų švenčių ir žinomų veidų, paprastai nedalyvaujančių kampanijose už dyką?

Atsakymas veikiausiai paprastas – kiekvienas iš mūsų esame tas adresatas, kurį sveikiname, taigi ir komunikacija turėtų būti lyg dovana, mus visus sujungianti. Susikalbėjimas iš tiesų yra didžiausia vertybė ir vaistas 2018 metų Lietuvai: vytininkams, Lukiškių aikštėje kovojantiems prieš bunkeristus, emigruojantiems burnotojams ir siunčiantiems pirmuosius kuo toliau, galiausiai man, tvirtai apsisprendusiam, kad Jagelavičiūtės motyvacijos pakanka gerai išgertuvei, bet ne šimtmečio vertam užmojui.

Šis alternatyvus Lietuvos valstybės šimtmečio komunikacijos planas (o oficialiai šimtmetį galima švęsti iki Mindaugo karūnavimo), dėliojamas pirmiausia asmeniškai sau, bet gali būti universaliai ir visiškai neatlygintinai naudojamas kiekvieno lietuvio, gudo, flamando, žydo, šveicaro, čečėno, čiuvašo ar kitos tautybės Lietuvos patrioto.

  • Imti sekti socialiniuose tinkluose Lietuvos žmones, su kurių nuomonėmis, nuostatomis ar net vertybėmis aš nesutinku. Mūsų protas dažnai veikia taip, kad mąstyti mums būtų paprasčiau ir greičiau. Dėl to apie kiekvieną pažįstamą reiškinį ar asmenybę turime kelių asociacijų rinkinį, kuriuo pirmiausia ir naudojamės. Vis dėlto, žmogus yra daugiau nei keli faktai ar nuomonės. Be to, bėga laikas, žmonės keičiasi, tačiau to dėl savo įsisenėjusių nuostatų mes nebepamatome. Kas žino, galbūt pradėjęs sekti kitaip mąstančius geriau suprasiu jų ir jų šalininkų motyvus ir atrasiu argumentų, įtikinančių ir mane.
  • Paaiškinti dukrai (gimusiai 2015 m.), kas yra Lietuva. Taip, aiškinti tokius dalykus vaikams reikia labai paprastai, bet kartu privalai būti taiklus ir objektyvus, nes vaikai eina ir pasakoja. Mano seniausias atsiminimas iš tėvų „aiškinimų“ gana ryškus, bet suvoktas tik vėliau, gavus istorinį kontekstą. Mus visi puolė, nuo visų mes sugebėjome išsivaduoti. Bet aš buvau Sąjūdžio laikų mažius, kitaip aiškinti niekam į galvą nebūtų atėję. Vis dėlto, mūsų geopolitiniai skauduliai skamba gana egoistiškai šių dienų Europoje. Pavyzdžiui, aš laikausi tvirtos nuomonės, kad Stalino nusikaltimų prilyginimas nacių nusikaltimams būtų tas šaukštas, kuriuo galima išsrėbti visą XX amžiuje užvirtą košę ir išspręsti daugelį nesusikalbėjimų. Vis dėlto, vertinant iš komunikacijos perspektyvos, pradėti nuo to nereikėtų. Buvo visko su ta Lietuva. Talkinome naciams, vėliau kolaboravome ir su sovietais, o galiausiai išsirinkome pirmuoju atkurtos valstybės prezidentu LKP CK pirmąjį sekretorių. Bet jeigu nenorime šių praeities etikečių sau ant kaktos, tai ir neklijuokime jų patys. Veskime kiekvieną praeitimi užsidegusį pašnekovą prie dabarties rezultato. Aš turiu idealistinį, bet asmeninėmis pažintimis pagrįstą įsivaizdavimą, kad šių dienų Europoje yra užtektinai laisvų žmonių, kurie gali ir nori kartu su tokiais pat žmonėmis iš Lietuvos kurti savo ateitį, nė kiek nežemindami mūsų ar mūsų istorijos.
  • Atnaujinti nutrūkusį ryšį su svetur gyvenančiais draugais ir pažįstamais. Matote, socialiniai tinklai yra nuostabus dalykas. Tu gali matyti už tūkstančių kilometrų gyvenančių giminaičių, klasės ar studijų laikų draugų kasdienybę. Maža to, mūsų įsitraukimas (laikai, šėrai, komentarai) gali statistiniu tikslumu perteikti abipuses emocijas. Vis dėlto, išvykus žmogui prarandame pokalbį – komunikacijos situaciją, kai tavo ryšys su adresatu turi aiškų tikslą ir besąlygišką atsidavimą vienas kitam. Aš visada maniau, kad dviejų žmonių pokalbis yra draugystės pamatas. Taigi, iš šimtmečio komunikacijos plano kanalų braukiam „Facebook“ ir „Instagram“, įsirašome „Skype“, „FaceTime“, „Outlook“ ir „Messenger“.
  • Vartoti daugiau Lietuvoje kuriamo turinio. Laidas kuriančios televizijos, knygas leidžiančios leidyklos, savo muziką grojantys atlikėjai ir filmus kuriantys režisieriai. Kaip tokia maža šalis, turime labai daug lietuviško turinio. Kita vertus, tas turinys nesulaukia pakankamai dėmesio, nes juk gali rasti geresnį serialą, skaityti tarptautinį bestselerį, jau nekalbant apie muziką. Nieko nuostabaus, kad lietuviškas turinys nekonkuruoja, bet negerai, jei mes iš patirties uždedame jam antros rūšies etiketę ir stumiame jį šalin. Kas geriau gali padėti suprasti vieniems kitus ir taikliausiai paliesti skaudžiausias vietas? Taigi, negailime kritikos lietuviškam turiniui, bet suvartojame iki galo.
  • Priimti svečių iš užsienio. Kadaise kviesdamas užsienietį draugą į Lietuvą susigėdau – o ko jam čia važiuoti, ką tokio jis atras mūsų šalyje, kas jį, daug keliaujantį ir daug matantį, nustebins. Ypač, jei kartą jau lankėsi. Paskutinis šio komunikacijos plano punktas – išgyvendinti tokį sovietinį „inturisto“ požiūrį. Į Lietuvą žmonės važiuoja pas čia gyvenančius ir joks pagriuvęs kalnas ar nesušylanti jūra to nepakeis. Nereikia vežti svečio į Kernavę tyliai graužiantis nagus, kad tai ne Maču Pikču. Lietuvoje galime tiesiog gerai leisti laiką, kaip tą darome mes, taigi ir draugams bus daug patogiau ir linksmiau tiesiog tą daryti kartu. Pagalvojau, kad tai geriausia vizitinė kortelė: Lietuva visam pasauliui – kaip sau. 

Sveiki! Siekdami tobulinti šią svetainę, pasiūlyti Jums pritaikytas ir geresnes paslaugas, mes naudojame slapukus. Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau, patvirtinate savo sutikimą su slapukų įrašymu. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti, pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami slapukus. Daugiau apie slapukus ir jų atsisakymą skaitykite mūsų Privatumo politikoje.