LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2017 Rugsėjo 21
Kaip kuriama propagandinė komunikacija?
ĮRAŠO AUTORIUS: Rūta Atroškaitė

Esate laimingas žmogus, jeigu naršydami feisbuke niekada neužklydote į tokius puslapius kaip „Rimti anekdotai be cenzūros ir ne tik“, „Tikroji Lietuva“ ir pan. Kritinis mąstymas, susidūręs su šių puslapių turiniu, labai kenčia. Vis dėlto gerbėjų jie turi dešimtis ar net šimtus tūkstančių. Kad ir kaip pikta būtų skaityti jų skleidžiamas idėjas, nusprendžiau panagrinėti, kokiu principu propagandiniai puslapiai kuria savo komunikaciją.

Žinutės formavimas

Pirmiausia, svarbu suprasti viena: propagandinė žinutė formuojama taip, jog turėtų bent krislą tiesos. Pateiksiu pavyzdį: teiginyje „Visi politikai – sukčiai!“ yra koks 0,00001 % atrinktos tiesos, nes esama politikų, kurie praturtėjo ne visai skaidriai. Aišku, žvelgiant objektyviai, plyšauti, kad absoliučiai visi jie yra prasikaltę, būtų klaidinga. Tik štai propaganda nesiekia objektyvumo. Ji, pasitelkusi tą 0,00001 % atrinktos tiesos, melagingai išdidina problemą ir emocijų persmelktais „argumentais“ bando pakeisti žmonių supratimą ir požiūrį.

Propaganda nesieks objektyviai vertinti, kokios, tarkime, buvo mūsų šalies prezidentės kadencijos. Ne, ji kals kokį kvailą (neva tai) graudinantį eilėraštį apie emigraciją, svetimus karius ir kt. Šis metodas pasirenkamas todėl, kad visi propagandos „argumentai“ yra grindžiami ne logika, o emocijomis. Taip lengviau paveikti pasirinktą tikslinę auditoriją – tą, kuri jau simpatizuoja siūlomoms idėjoms. Priimtina informacija atrodo įtikinamesnė ir tai padeda valdyti, norima linkme nukreipti žmonių nuostatas.

Propagandinių puslapių tematika

Naršant šiuose puslapiuose galima šiek kiek sumišti: šalia siaubingų vaizdų, kuriuose pilamas purvas ant politikų, prezidentės, narystės ES ar NATO, atsiranda panegirikos Lietuvos gamtai, miestų grožiui, įvairių bajeriukų ir sveikinimų su vardadieniais. Tokia mišrainė, nuo kurios subloguoji dar neparagavęs. Tiesa, dažnai čia esama ir pavogto turinio (tarkime, sukasi filmo „Gautas iškvietimas“ vaizdo įrašai). Verta užmesti akį, ar kurioje iš šių paskyrų nėra naudojami ir jūsų kūrybos vaisiai. Nenoromis galite būti susietas su propagandinių puslapių idėjomis.

Bajeriukų, vardadienių, „Žymėk draugą, kuris nupirks tau kebabą“ (gaila, kad ne knygą) esmė aiški: pritraukti srautą ir atskiesti propagandinę informaciją. Tikslinei auditorijai stumti ant politikų smagu, bet norisi ir pramogų.

Pasukti galvą verčia kiti įrašai. Viename iš jų džiaugiamasi, koks gražus yra Vilnius, Lietuvos sostinė, o kitame – panieka, nukreipta į valstybės politikus, mūsų šalies narystę NATO ir pan. Rodos, būtų efektyviau rodyti tik tai, kaip „viskas griūna“, tiesa?

Vis dėlto reikia atsižvelgti į istorinį kontekstą, į tai, kokiomis aplinkybėmis augo ir gyveno tikslinė propagandinių puslapių auditorija. Šių žmonių vertybės ir pažiūros sovietmečiu buvo mėtomos ir vėtomos, tad negalėjo tvirtai formuotis. Tėvai namuose, jau įsidrąsinę, pasakodavo tikrąją Lietuvos istoriją: apie trėmimus, partizanų pasipriešinimą, apie tai, jog nebuvo jokio „draugiško prisijungimo“. Mokykloje, universitete, darbe buvo kalama visai kita tiesa ir tvarka. Paklusti jai, norint geresnio gyvenimo, buvo privalu. Ko gero, kiekvienas žinojo, kuo baigsis mėginimai ginklu, žodžiu ar raštu apginti savo šalį.

Bene vienintelė „legali“ meilė tėvynei buvo meilė jos gamtai ir tautiniam paveldui. Galėjai be baimės pasakoti, kokie nuostabūs mūsų ežerai, miškai ir senolių dainos. Už tai, priešingai nei už, pavyzdžiui, partizanų pagerbimą, KBG nebandytų tavęs perauklėti. Ši laisvė džiaugtis ir didžiuotis bent jau tuo – bent jau šalies grožiu – ko gero, buvo tarsi tykus protestas prieš valdžią: „Mes turime kai ką, ko neatimsite.“

Propagandiniai puslapiai yra šią giją pagavę, būtent todėl juose aukštinamas Lietuvos gamtos grožis, o visa neapykanta nukreipta tik į Lietuvos politiką. Šių puslapių tikslinė auditorija, dešimto dešimtmečio pradžioje ištrūkusi iš svetimos politinės priespaudos, tikėjosi stebuklų. Ji atsisakė sovietų valdžios teikiamų darbo vietų ir butų, nes norėjo, kad tuos butus ir darbo vietas duotų jau savi. Propaganda mito – ir tebeminta – šiais aklais norais. Ji kuria vaizdą, kad tai tik valdžia, ta visais laikais blogoji valdžia kalta dėl to, kad tau „nepaėjo korta“. Tikrai čia nėra nė kruopelytės paties atsakomybės. Nejučia peršama ir mintis, kad būtų neblogai sugrįžti į tuos laikus, kai valdžia (kad ir ta, svetimoji) davė butą ir talonų maistui. Dabar gi reikia visa tai užsidirbti.

„Argumentai“

Pateiksiu kelis komunikacijos tipus, kuriuos pamatę, perskaitę, išgirdę žinokite, kad objektyvi informacija ar diskusija yra toli kaip mėnulis:

Argumentas prieš žmogų (Ad hominem). Varžovui oponuojama, kritikuojant asmenybę, o ne jo teiginius („Kalba su amerikonišku akcentu, baisu klausytis, visiškos nesąmonės“).

Argumentas iš kartojimo (Ad nauseum). Nepailstant, nesileidžiant į diskusijas, vis kartojama viena idėja („Tapino zombiai, visur Tapino zombiai, meluoja Tapino zombiai“).

Apeliavimas į mases. Siekiama tikslinę auditoriją įtikinti prisijungti prie taip pat besielgiančių žmonių („Jei tau svarbi tėvynė, tai su mumis kartu neisi į prekybos centrą X dienų“).

Apeliavimas į baimę. Visuomenėje sėjama panika ir nerimas („Stabdysime pabėgėlių antplūdį“).

Pusiau tiesa. Apgaulingas tvirtinimas, įtraukiantis dalį tiesos, tačiau ją iškreipiantis sau naudinga linkme („Lietuvoje tokia didelė emigracija, kad miestai tampa nebegyvenami“).

Painiava, tyčinis neaiškumas. Informacija pateikiama miglotai, siekiant, kad auditorija susidarytų savas (norimas) interpretacijas („Kai kurie šaltiniai teigia, kad yra neaiškumų dėl nedarbo išmokų, galimi pokyčiai“).

Supaprastinimas. Į sudėtingas socialines, politines, ekonomines problemas atsakoma perdėm paprastai, neargumentuotai („Reikia mažinti Seimo narių skaičių ir bus daugiau lėšų pensijoms“).

Vietoj išvadų

Britų politikas Richardas Crossmanas yra pasakęs: „Propagandoje tiesa apsimoka. Visiška iliuzija apie puikų propagandistą galvoti kaip apie profesionalų melagį. Puikus propagandistas yra žmogus, kuris sako tiesą arba atrinktą tiesą, būtiną jo tikslui pasiekti, ir sako ją tokiu būdu, kad gavėjas nemano susiduriantis su propaganda. Propagandos menas yra ne mokėti meluoti, o atsirinkti reikalingą tiesą ir perduoti ją kartu su tiesa, kurią auditoriją nori išgirsti.“

Tad mąstykite kritiškai, nes propagandinės žinutės jums aklai nemeluos. Jos tik nepasakys visos objektyvios tiesos.