LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2017 Liepos 07
Istorinių pergalių paslaptys per komunikacijos prizmę
ĮRAŠO AUTORIUS: Julija Kurilaitė

Oratorystės menas žinomas nuo seniausių laikų. Dar mokykloje daugelis iš mūsų pirmą kartą išgirdo apie senovės graikų ir romėnų filosofus – oratorius Platoną, Ciceroną, Marką Antonijų ir kitus. Keitėsi epochos, keitėsi ir oratoriai. Deja, Naujaisiais laikais, kartu su praūžusiais pasauliniais karais, išgyventomis ekonominėmis krizėmis ir kitais reikšmingais istoriniais įvykiais, oratorystės menas „išsikreipė“ ir įgijo visiškai kitą formą. Nepaisant to, kad kai kurios istorinės kalbos buvo akivaizdžiai propagandinės, o kitos – tiesiog melagingos, praeityje jų netrūko nuoširdžių ir įkvepiančių. Kuri įsimintina kalba pakeitė pasaulį negrįžtamai? Ko iš istorinių asmenybių gali pasimokyti šiuolaikiniai oratoriai?

Kalbos, pakeitusios pasaulį                

Viešosios kalbos gali būti skirstomos į įvairias rūšis: progines, akademines, informacines, inauguracines, laisvo stiliaus, improvizuotas ir kt. Jų tikslas taip pat gali būti labai įvairus.

Nagrinėjant viešąjį kalbėjimą ir jo įtaką visuomenei, būtina paminėti Martiną Liutherį Kingą Jaunesnįjį – amerikiečių dvasininką, įžymų afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimo lyderį ir aktyvistą. Šis asmuo tapo tikra viešojo kalbėjimo ikona – jo kultinė kalba „Aš turiu svajonę“ (angl. I have a dream) yra laikoma retorikos meno šedevru ir viena didingiausių bei garsiausių kalbų žmonijos istorijoje. Pasakęs ją, M. L. Kingas Amerikoje užtikrino balsavimo teisę juodaodžiams.

Prisiminkime taip pat klasika tapusią JAV prezidento Johno F. Kennedy frazę iš jo inauguracinės kalbos 1961 metais: „Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies“. Nenuostabu, kad ši kalba įėjo į istoriją ir palietė visų amerikiečių širdis. Prezidentas jai ruošėsi labai ilgai – taisė ir perrašinėjo daugiau nei du mėnesius. Savo kalba jis sukūrė naują JAV įvaizdį – kaip atkaklios, žvelgiančios į ateitį ir liberalios valstybės.

Reikšmingą kalbą pasakė dar vienas JAV prezidentas – Ronaldas Reaganas, kuris 1987 metais atvykęs į Šaltojo karo simboliu tapusį Berlyną rėžė: „Pone Gorbačiovai, nugriaukite šitą sieną!“ Jis tapo pirmuoju politiku, atskleidusiu savo neigiamą požiūrį į Sovietų Sąjungą ir sugebėjusiu visam pasauliui parodyti tamsiąją „blogio imperijos“ pusę.

Nors daugelis istorinių kalbų rodė oratorių ydas ir dorybes, kiekviena iš jų dar ir atverdavo langą į didįjį istorinį įvykį. Jos ne tik iliustruodavo esamą situaciją, bet ir atvirkščiai – buvo sakomos jau po įvykusio fakto. Kaip pavyzdį galima pateikti JAV prezidento George’o W. Busho kalbą rugsėjo 11-ąją, kai jis kreipėsi į amerikiečius ir visą pasaulį bandydamas paaiškinti sunkiai įtikimus tos dienos įvykius. Nors G. W. Bushas negarsėjo oratoriniais gebėjimais ir netgi darė nemažai tarties klaidų, tąkart jam pavyko pasiekti pagrindinį tikslą – nuraminti tautą.

Praeities pamokos

Taigi, ko iš istorinių asmenybių gali pasimokyti šiuolaikiniai oratoriai? Kodėl daugelis dabartinių politikų, prezidentų ar visuomenės veikėjų negali pasigirti įspūdinga iškalba?

Šiandien oratoriumi vadinamas kiekvienas auditorijai kalbantis žmogus, nebėra taikomi jokie kokybiniai reikalavimai. Išanalizavus kelias garsiausias ir paveikiausias istorines kalbas, galima išskirti keletą praeities pavyzdžiais paremtų patarimų, kurie galėtų padėti šiuolaikiniams oratoriams.

Pamoka Nr. 1. Pasiruoškite iš anksto, tačiau nebijokite improvizuoti

Bet kokiai kalbai reikia pradėti ruoštis iš anksto. Išankstinis pasiruošimas ir praktika padės pasiekti norimų rezultatų ir įkvėps klausytojus. Jei neturėsite kalbos gairių, labai lengvai nuklysite nuo temos. Improvizacija viešoje kalboje – taip pat labai svarbi, tačiau reikia suvokti ribas ir stengtis jų neperžengti. Sveikintina lengvai nukrypti nuo temos iliustruojant ją įdomiais pavyzdžiais, tačiau kalbėti apie tai daugiau nei kelias minutes – blogo tono ženklas.

Pamoka Nr. 2. Būkite nuoširdūs, bet konkretūs

Kalbėdami pabandykite atsipalaiduoti ir venkite oficialumo – kalbėkite taip, lyg prieš jus sėdėtų draugai. Jeigu labai jaudinatės, taip ir pasakykite – tuomet auditorija įsijaus į jūsų būseną ir atlaidžiau žiūrės į nesklandumus. Taip pat stenkitės būti savimi. Žmonės jaučia apsimetinėjimą, todėl nevartokite frazių, kurios jums nebūdingos. Būkite originalūs, kalbėkite iš širdies ir nebijokite dalintis patirtimi. Nepamirškite konkretumo – venkite painių ir sudėtingų sakinių, kalbėkite aiškiai ir paprastai.

Pamoka Nr. 3. Atsikratykite baimės

Atrodo, tai – pats paprasčiausias patarimas, tačiau jį įgyvendinti yra sunkiausia. Jei prieš kalbą jus kausto baimė, atlikite klasikinius kvėpavimo pratimus: tris kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite. Lengviau atsikratysite jaudulio, jei kalbėdami ką nors paimsite į rankas, rašysite lentoje ar rodysite vaizdinę informaciją. Daugelis istorinių asmenybių per viešas kalbas aktyviai gestikuliuodavo rankomis ar buvo atradusios kitą joms priimtiną išraiškos formą.

Pamoka Nr. 4. Papasakokite įtikinamą istoriją

Visi praeities oratoriai mokėjo sužadinti klausytojų vaizduotę, suintriguoti ir sukelti jų smalsumą. Viso to pagrindas – įtikinama istorija su logiškais siužetais. JAV iki šiol kiekvienais metais minimos M. L. Kingo kalbos „Aš turiu svajonę“ metinės. Tai daug ką pasako, ar ne? Jei papasakosite įdomią ir įkvepiančią istoriją, ją klausytojai prisimins dar daugelį metų.

 Pamoka Nr. 5. Kalbą pabaikite ryžtingai

Tiek M. L. Kingas, tiek J. F. Kennedy minėtas savo kalbas baigė efektingai. Todėl ir jūs pasistenkite kalbą pabaigti ramiai, rimtai ir nenuleisdami balso. Jeigu reikia, trumpai patylėkite, kad klausytojai suvoktų jūsų pasakytas mintis. Svarbiausia – niekur neskubėti.