LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2017 Birželio 22
Panoptikumo principas komunikacijoje: kokie žodžiai mus „įkalina“?
ĮRAŠO AUTORIUS: Julija Kurilaitė

Daugelis iš mūsų buvo atsidūrę situacijoje, kai ne laiku ir ne vietoje išsprūdęs žodis ar netinkamai suformuluotas bei dviprasmiškai nuskambėjęs sakinys privertė susigėsti, nurausti. Jei taip nutiko draugų kompanijoje, vakarėlyje ar kitoje neformalioje aplinkoje, greičiausiai nėra dėl ko krimstis. Tačiau ką daryti tiems, kam tokia situacija sukėlė problemų darbe, viešoje vietoje ar, neduok Dieve, buvo paskelbta žiniasklaidoje?

Lietuvių liaudies patarlė byloja: „Žodis žvirbliu išskrenda, jaučiu sugrįžta“ – visada reikia apgalvoti, ką ir kaip šnekame, kokią žinutę norime perduoti. Net ir trumpiausias, atrodytų, nereikšmingiausias žodis komunikacijoje yra be galo svarbus.

Kas tas panoptikumas?

Kartą gyveno britų filosofas Jeremy Benthamas, garsėjęs radikaliomis pažiūromis. Jis buvo vienas pirmųjų, pradėjusių kovą už gyvūnų teises, pasisakė už Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, žodžio laisvę, moterų lygias teises, vergovės panaikinimą, homoseksualių santykių dekriminalizaciją. Galvojate, kad tai – viskas? Toli gražu, tačiau susidaryti pirmajam įspūdžiui apie šį žmogų, manau, informacijos pakaks.

Be šios įvairiapusiškos veiklos, J. Benthamas taip pat sukūrė panoptikumo – tobulo kalėjimo – modelį. Panoptikumo kalėjimas buvo sukonstruotas taip, kad iš pastato centre esančio bokštelio prižiūrėtojai galėdavo stebėti visus aplink esančius kalinius. Svarbu buvo ne tik turėti tokią galimybę, bet ir sukurti kaliniams iliuziją, kad jie yra nuolat stebimi. Šiuo metu panoptikumo modelio pritaikymas yra universalus.

Žiniasklaidoje šį principą pirmoji pradėjo naudoti televizija kurdama realybės šou. Bandymas keisti žmonių elgseną, stebėjimas kaip asmuo reaguoja į skirtingas situacijas ir nuolat kuriama dirbtinė įtampa sukūrė visiškai naują televizijos laidų žanrą. Vėliau televizijų realybės šou prarado savo šlovę ir populiarumą, o panoptikumo principas persikėlė į virtualią erdvę, socialinius tinklus ir įvairias kitas žiniasklaidos priemones.

Įtariamieji yra nekalti, kol teismas neįrodo jų kaltės

Kaip šis principas atsispindi komunikacijoje? Šiuolaikinė visuomenė yra nepasotinama, išlepusi, tačiau neretai – ir teisingai baudžianti minia. Ji visą laiką stebi politikų, mokytojų, dėstytojų, žinomų žmonių, visuomenės veikėjų komunikaciją, skaito jų mintis socialiniuose tinkluose ir laukia, kada galės „įkalinti“ už netinkamas frazes ar padarytas klaidas.

Taip jau susiklostė, kad ištarti žodžiai dažniausiai „įkalina“ socialiniuose tinkluose ir interneto žiniasklaidoje. Ten kaipmat pasirodo žvitrūs ir apsukrūs interneto „troliai“, primindami kiekvieną pasakytą žodį bent po kelis kartus.

Prisiminkime trolinimo klasiką tapusį buvusios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės hitą „Tuti tuti ta“. Politikė nesugebėjo taisyklingai ištarti žodžio „Konstitucija“ ir tai ilgai sprogdino internetą, kėlė diskusijas interneto portaluose, o jos atvaizdas figūravo daugybėje memų. Tiesa, taip gali nutikti kiekvienam iš mūsų, todėl, galima sakyti, kad politikės „laisvė buvo apribota“ be kaltės.

Po to „įkalinimo“, tiesa, jau pagrįsto, sulaukė tuometė švietimo ministrė Audronė Pitrėnienė, klaidingai užrašiusi kelis svarbius žodžius. Rašybos klaida žodyje „ačiū“ yra pateisinama įkalinimo priežastis.

Vėliau po padidinamuoju stiklu atsidūrė dar keli žinomi politikai. Buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis pagarsėjo ne tik dėl galimo kyšininkavimo skandalo, bet ir kaip naujo, visuomenės ironiškai vertinamo posakio „beprotiška gyvenimo skuba“ autorius.

Interneto požemių „troliai“ tūno už kiekvieno kampo

Įdomių panoptikumo principu paremtos komunikacijos pavyzdžių galime rasti socialiniuose tinkluose. Vienas jų – žurnalisto Andriaus Tapino prašymas buvusiam Darbo partijos lyderiui Valentinui Mazuroniui paremti jo sukurtą „Laisvės TV“. Reaguodami į žurnalisto įrašą, po visais V. Mazuronio įrašais žmonės lyg pamišę pradėjo rašyti grotažymę #Valentinaiduokdoleri. Šia fraze komentaruose pasidalino daugiau nei 10 tūkst. socialinio tinklo vartotojų, o pats įvykis sukūrė fenomenalų reiškinį socialiniuose tinkluose – masinį komentarų floodinimą.

Tokių atgarsių spaudoje ar televizijoje – dar daugiau. Štai garsus lietuvių dizaineris Juozas Statkevičius po kiekvieno Lietuvoje kilusio politinio ar ekonominio skandalo pasakoja apie blogą padėtį šalyje ir siūlo gyventojams sekti jo pavyzdžiu – emigruoti. Iki šiol jis sėkmingai gyvena ir kuria tėvynėje, tačiau eskaluodamas šią temą „įkalina“ save „Švilpiko dienos“ (filmas, kurio metu pagrindinis herojus išgyvena tą pačią dieną vis iš naujo) būsenoje.

Dizaineris susikuria nepatikimo žmogaus įvaizdį ir audrina interneto trolių, be paliovos primenančių jo žodžius, fantaziją. Žvelgiant per humoro prizmę, ši situacija primena vieną lietuvių pasaką, kurioje piemuo ganydamas avis ima šaukti, kad puola vilkas. Kai visi kaimo gyventojai sulekia jo gelbėti, jis pareiškia, kad juokavo. Tai kartojasi kelis kartus, kol vilkas išties užpuola piemenį ir tuomet vargšu niekas nepatiki.

Devynis kartus pamatuok, o dešimtą kirpk

Komunikacijoje svarbu ne tik nepasakoti idėjų, kurių tikrai neįgyvendinsite, tačiau ir duodi atgalinį ryšį. Visais aprašytais, ir, neabejoju, ateityje dar nustebinančiais atvejais taip pat padėtų humoro jausmas ir tinkamas situacijos išaiškinimas. Taigi, tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis taps „įkalintas“, ar iš bokšto aplinką stebintys kalėjimo prižiūrėtojai viską atleis ir pamirš.

Kodėl apskritai svarbu suvokti ištarto žodžio reikšmę? Nes taip kuriamas autoritetas, o tai – viena vertingiausių žmogaus savybių. Santykiuose jis dažnai reiškia pagarbą ir jei vienas iš poros netesi savo pažadų, po truputį prarandamas pasitikėjimas bei pagarba. Lygiai taip pat ir komunikacijoje – prarastą autoritetą ir pasitikėjimą susigrąžinti sunku, o kartais – neįmanoma.

Nuosekli komunikacija padeda užtikrinti, jog skleidžiama žinia bus ne tik matoma, bet ir teisingai suprasta. Būtent tai ir yra svarbiausias dalykas – išmokti kalbėti, kad mus suprastų taip, kaip mes to norime. Lietuvių liaudies išmintis byloja: „Devynis kartus pamatuok, o dešimtą kirpk“. Galbūt ir komunikacijoje ne pro šalį atsigręžti į šią protėvių išmintį ir prikelti ją iš istorinės užmaršties?