LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2017 Gegužės 04
Kodėl krizių komunikacija – tai ir vidaus komunikacija?
ĮRAŠO AUTORIUS: Gediminas Petrauskas

Ne vienam šiurpas nubėga vien jau išgirdus žodį krizė. Ir turbūt ne visai be reikalo. Apie krizių komunikaciją yra rašę Kęstutis ir Vytautas. Daugeliui žinoma, kad laiku nesuvaldyta krizė gali kaip reikiant į paširdžius smogti bet kuriam verslui. Apie tai, kaip galimoms krizėms svarbu ruoštis, repetuoti įvairius scenarijus ir atitinkamus atsakus, kalbėta tikrai daug. Vis tik daugiausiai dėmesio tose kalbose paprastai skiriama tam, ką ir kaip ištikus krizei reikėtų komunikuoti į išorę, ką sakyti esamiems ir potencialiems klientams, vietos bendruomenei ar tam tikroms institucijomis. Gerokai rečiau žvilgsniai krypsta į įmonės darbuotojus ir vidaus komunikaciją, kuri krizinėse situacijose vis dėlto gali būti ne mažiau svarbi. Tad kodėl gi ištikus krizei darbuotojai neturėtų būti palikti nuošalyje?

Visų pirma, įmonės darbuotojai yra suinteresuota pusė ir, maža to, tokia, kuri ištikus krizei dažnai būna pačiame įvykių sūkuryje. Be to, darbuotojai nėra izoliuoti nuo likusios visuomenės. Apie įmonės problemas jie, be abejonės, pasikalba su savo šeimos nariais, draugais. Tokiu būdu jie jau skleidžia žinią į išorę. Taigi jeigu darbuotojai nėra gerai informuoti, jei situacija jiems neišaiškinama, tuomet viršų gali pradėti imti gandai, įvairiausios viešojoje erdvėje pateikiamos interpretacijos. Kitaip tariant, jei per krizę su darbuotojais nekalbama, tai tikrai nereiškia, kad šie nekalba su aplinkiniais. Tik tokiu atveju per darbuotojus į išorę sklindanti informacija nebūtinai atitinka krizės suvaldymo strategų vizijas.

Sudėtingu kompanijai metu svarbu, kad darbuotojams vidinė komunikacija taptų patikimu tikslios informacijos šaltiniu, laiku suteiktų nuoseklias žinutes, kurios leistų susidaryti kuo aiškesnį situacijos vaizdą. Kiekvienas darbuotojas tam tikra prasme yra savo įmonės ar atstovaujamo prekės ženklo ambasadorius, o ištikus krizei kaip niekad svarbu, kad šį savo vaidmenį jis atliktų tinkamai. Ypač socialinių tinklų laikais, kai bet kuri žinutė internete gali žaibiškai plisti ir patekti į tradicinės žiniasklaidos akiratį.

Ištikus krizei, atsižvelgiant į jos pobūdį, praktiškai bet kuris įmonės darbuotojas gali sulaukti klausimų – iš klientų, tiekėjų, partnerių, konkurentų, žiniasklaidos. Ir kiekvienas turėtų žinoti, ką ir kaip atsakyti, o kada galbūt neatsakinėti visai. Be abejo, tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus įmonėje turi būti paverčiamas komunikacijos specialistu, bet bent jau esminės gairės, taisyklės ir įmonės užsiimtos pozicijos jiems turėtų būti žinomos.

Kartais per krizę galbūt apskritai geriau leisti kalbėti tik tiems įmonės žmonėms, kurie geriausiai išmano problemos esmę, yra tos srities, dėl kurios krizė ir kilo, ekspertai. Ir tai nebūtinai turi būti pačios aukščiausios grandies specialistai. Laikai, kai vienintelis viešumoje girdimas kompanijos balsas būdavo jos vadovo ar atstovo spaudai, baigėsi. Balsų ištikus krizei šiandien gali būti daugiau, tik visi jie turėtų būti gerai suderinti ir skleisti nuoseklią žinią, tad ruošiantis blogiausiam scenarijui krizių suvaldymo planuose nereikėtų pamiršti ir darbuotojų.

Patiko? Atiduok balsą už Jud(INK) smegenis LOGIN: