LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2017 Kovo 23
Komunikacinės Maroko turgaus pamokos
ĮRAŠO AUTORIUS: Kotryna Dzikaraitė

 

Perfrazuojant JAV rašytojo E. Abbey mintį apie Kaliforniją, yra mokslas, logika ir protas, yra patirties patikrintos mintys, ir yra Marokas. Tai tarsi vintažinis new it. Šalis, kurią būtina aplankyti, kai nori atrasti jei ne skrandžio, tai bent sielos ramybę. 

Ne, neketinu pristatyti dar vieno kelionės dienoraščio ar papasakoti, kaip man, lyg Saint-Exupéry herojui, patiko dykuma. Tačiau kai šafrano ir rožių aromatus vejasi kiek grubesni Afrikos saulės gairinamų odos raugyklų kvapai, o 30 eile išsirikiavusių sulčių pardavėjų vilioja kvestionuotino legalumo pasiūlymais, šis priešingybių ir įspūdžių mišinys priverčia apmąstyti potyrius. 

Įdomesnis kiek kitas klausimas. Nepamenu, ar kada nors buvau sutikusi žmogų, kuris demonstratyvia televizoriaus nežiūrėtojo maniera teigtų, kad nemėgsta keliauti ir atostogauti. Juk atostogos – tai viena iš šiuolaikinio žmogaus varomųjų jėgų, padedančių pailsėti nuo rutinos ir atrasti įkvėpimą naujiems darbams. Galbūt net naujas nepatirtas erdvėlaikis, iš kurio tikimės grįžti pasikeitę. Arba legaliai užtarnauta galimybė bandyti pabėgti nuo savęs – ir kuo toliau, tuo geriau (svarbiausia, kad veiktų offline’iniai žemėlapiai, bet ne elektroninis paštas). 

Tačiau, kaip sakoma, nei nuo savęs ir savo įpročių, nei nuo po truputį besiformuojančios profesinės požiūrio ligos nepabėgsi. Tad kokios komunikacijos galima (ne)pasimokyti iš šios ne tik keliomis „Gladiatoriaus“ filmavimo lokacijomis garsėjančios šalies?

Hello my friends, how was your trip, now you pay 400

Kai kiekvienas prekės ženklas ir produktas turi istoriją bei savą simboliką, kai daiktais ir paslaugomis norime išreikšti ne tik turėjimo faktą, bet ir asmenybę, komunikacijos specialisto tikslas yra išmokti pasakoti istoriją ir padėti turistui-klientui pajusti kelionę. 

Turbūt pastebėjote, jog, kad ir kaip skaičiuosi ar planuosi, kelionėse dažniau laimi emocijos ir spontaniški sprendimai. Šiame krašte verta pasimokyti parduoti, įtikinti ir ugdyti derybinius gebėjimus. Juk, kaip jau rašė Kęstutis, panašios logiką nugalinčios emocijos ir psichologinio poveikio principai pasiveja ir kasdienybėje. 

Maroke galima atpažinti ne vieną jų. Kai deriesi dėl kainų ir tau pasako kosminę sumą, o tu apsimeti, kad esi studentas, prasideda įtemptų derybų šokis, kurio metu nuolat apsikeičiama „aš jums atvirai sakau“ gestais („pasitikėjimo kūrimo etapas“). Kai atmes tavo kainą ir sakys, jog tau patikusią skraistę audusi berberų moteris pardavėją papjaus, atrasi nuorodos į „aukščiau stovinčius“ efektą („co-branding“); kai kitas išvis nesakys kainos ir tik pasakos apie prekės ar paslaugos kokybę, atpažinsi iki galo kortų neatskleidžiančią laikyseną („teaser“); kai 800 km važiuosi su vairuotoju, kuris nekalba angliškai, tačiau vis kartoja mange (pranc. „valgyti“) ir gestikuliuoja ranka, suprasi pirminę raktažodžių reikšmę.

O kai tas pats vairuotojas atveš tave į kariniuose filmuose regėtą miestą („storytelling“) ir nusiųs į tamsią kilimų parduotuvę, suprasi, kur baigiasi derybos. Juk čia pamačius 2 metrų ūgio tikrą Afrikos landlordą, užtrenkiantį už nugaros duris ir plačia kas antro paauksuoto danties šypsena (kitų tiesiog nėra) ištariantį Hello my friends, how was your trip, now you pay 400, įsisąmoninsi, kad kartais diskusijoms vietos nebėra („unique selling point“ ir „derybinė galia“). Nebekilo klausimų ir bendrakeleiviui vokiečiui, kuriam kelionės pradžioje sakė, kad jam tereikės sumokėti tik 100, todėl toje mūsų papročių nepaliestoje žemėje nervingai ieškojo bankomato („product placement“). Tad ko dar galime pasimokyti?

Kaip Maroke rasti vyno ir Halės turgaus atgarsiai

Kai esi deficitas. Šalyje, kuri remiasi religiniais įsitikinimais ir deklaruoja abstinenciją, žmonės tam tikras vietas randa ir be reklamų („word of mouth“). Tereikia perskaityti 10 puslapių internetinių komentarų, dar saulei nenusileidus išlįsti iš medinos ir baimingais žvilgsniais, tačiau ryžtingais žingsniais klaidžioti gatvelėmis, kurių atmosfera artimiausia Naujajai Vilniai sutemus. Tik tiek tereikia, kad rastum tikro marokietiško rosé vyno. Jį čia pat mikliu judesiu atkimš, užkimš, pavers, rodydami, kad nė lašas neišbėgs, ir suvynios į rytinį laikraštį. Rezultatas? Jautiesi atradęs ne tik vyno, bet ir jo istoriją. Kitaip tariant, būkite reikalingi, ir jus pačius susiras. Net jei valdžia neleis dirbti penktadienį.

Atkaklus ar įkyrus? Kad ir kur atsidurtum – dar vienoje stotyje, pajūryje, milijoninio labirintinio miesto dead-end gatvelėje, tave visur pasiveja šauksmai ir siūlymai. Kaip iššokančios reklamos („hard selling“) prie tavęs puola taksistai, bilietų pardavėjai ir vandenį pirkti reikalaujantys vaikai (net jei rankoje jau laikai pilną butelį). Stotyse ypač įdomu stebėti darbo pasidalijimo sistemą – vieni vairuoja, kiti krauna tavo lagaminus ir šieną, veda į turistui visiškai nereikalingą pusę ar garsiau už garsiakalbius beria miestų pavadinimus. Autentiška – vienam prišaukus turistą-klientą, laimės visi. Tačiau ilgainiui tai arba pradeda varginti, arba priverčia į nieką nebereaguoti – net į tuos, kurie iš tiesų nori padėti ar surasti tai, ko ieškai. Būti matomam ir girdimam yra svarbu. Geriausia, kai komunikacija integruota ir tarsi viena melodija su keliomis variacijomis skamba visais kanalais. Tačiau riba, kai jus tikrai visi mato ir kai nuo jūsų pavargsta, gana plona. 

Nors ir ne tobulas, bet tikras. Šalyje, kurioje turizmas yra viena svarbiausių šalies ekonomikos sričių, lengva pasigesti nuoširdumo – visi iš tavęs kažko nori ir tikisi. Tačiau kai riados (viešbučių, svečių namų tipas senamiesčiuose) valdytojas naktį terasoje pasakoja apie savo šeimą ir krašto kultūrą, nejučia pradedi ignoruoti faktą, kad karštas vanduo ne visuomet pasiekia dušą, o garso izoliacijos nėra, ir nusprendi nepalikti prasto atsiliepimo Tripadvisor. Juk dar ir lentelė pakabinta, pripažįstanti, kad karšto vandens tiekimas ne visada tobulas – gali tekti palaukti, kol jis atbėgs („brand personality“). Tačiau jis atbėgs, don’t worry. Kartais tiesos gražinti nereikia, pakanka nuoširdumo. Tad, galbūt todėl kartais verta galvoti ne apie klientus ir turistus, bet apie žmones, ir ne tik savo reklaminiuose šūkiuose. 

Ką rinktis, kai visi siūlo tą patį. Juvelyrika, odos dirbiniai, šviežiai spaustos sultys ir masažai – tik dalis dalykų, kuriuos nuolat siūlo Maroko Karalystė. Tačiau kai krautuvėlės ant kiekvieno kampo ir visur „tikri“ daiktai, norisi pasiduoti. Žinoma, gali atmesti kelias vietas, šalia kurių stovi dviratis, apkabinėtas 7 šviežiomis avių galvomis, apeiti iš tolo atgrasų pardavėją, tačiau net atsijojus blogiausius kitų lieka begalės.

Tiesa ta, kad laimės tas, kuris mokės geriausiai prie tavęs (ne)prieiti. Jei tave pakvies ne pirkti, o išgerti arbatos? Patikėkit, jei dvi valandas savo noru gėrei saldžią arbatą, be trijų buteliukų stebuklingo aliejaus neišeisi („spin pardavimai“). Net jei prieš tai, pasitelkdami „kojos tarpduryje“, jie siūlė vakarienę ir visų rūšių prieskonius. Skeptikai sako, kad jų negalima paveikti ir įtikinti. Jie žino, kad už malonų bendravimą susimoka, kad viskas, kas gražu, skirta pardavimams skatinti. Tačiau ar tai blogai? Juk jau seniai nebeperkame daiktų, tik jų keliamas patirtis. 

Nemokami dalykai geri, tik jei iš tiesų nemokami. Duoti paragauti prieskonių, gal net pačiupinėti šviežiai pagautą žuvį – puiku, tačiau žmogus turi jaustis neįpareigotas pirkti. Tačiau kai nejučia ir be sutikimo padarai skubią henos tatuiruotę, o tada reikalauji 60 eurų, turistą-klientą priversi pasijusti nekaip. Na, žinote, jausis kaip vaikas, kuris primaigė telefoną, ir kartu jo mama, kuri buvo uždėjusi apsaugas ir apribojimus, vis tiek gavo išpūstą sąskaitą. Tad net jei vieną kartą laimėsite pirkėją ir kažką prakišite, vargu ar jis pas jus grįš.

Atrasti patrauklų objektą ir juo gyventi. Marokiečiai yra ištobulinę meną kiekvieną savo kultūros paveldą paversti visuotinės traukos objektu. Nors dauguma jų nesaugomi ir pasauliniame kontekste neišskirtini, sukurta fabula skatins juos pamatyti („storytelling“). Juk dažniausia rekomendacija pasimesti medinoje ir patirti tikro miesto jausmą ne daug kuo skirtųsi nuo pasiūlymo paklaidžioti Halės turgaus apylinkėse. Net, grubiai tariant, link diabeto vedanti mėtų arbata su 8 šaukšteliais cukraus čia pateikiama kaip ypatingas marokietiškas viskis.

Čia akmenine tvora aptvertas akmenų laukas susilaukia fotografijų, o žmonės vyksta ne vieną šimtą kilometrų, kad pamatytų Aït Benhaddou tvirtovę, kurioje iš tiesų filmavo „Gladiatorių“, tačiau jo pėdsakų nelikę. Ir nei vėjo sūkurių į veidą mėtomos šiukšlės, nei abejotinos higienos sąlygos ar daugumos patiekalų prėskumas nesulaikys nuo noro tai patirti. Iš Maroko galime pasimokyti „brand strategy“, t.y. kaip neatsiprašinėjant iš nieko sukurti must see, must buy ir must try įvaizdį. 

Dulkės į veidą

Auksu šypsosi draugas

Girdi kaip nori nenori į ausį šnabžda

Hash, hash*

Pasiūlymais susigundyta nebuvo, tačiau visiems keliautojams aplink šnabždami pasiūlymai girdėti daugiau kartų nei penkis kartus per dieną skambantys kvietimai maldai.

Patiko? Atiduok balsą už Jud(INK) smegenis LOGIN: