LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2016 Spalio 19
Nekalbate Jūs – kalba barbės ir kiti no-name‘ai
ĮRAŠO AUTORIUS: Kotryna Dzikaraitė

Atrodytų, jog įdomios, naudingos, prasmingos informacijos nori kiekvienas pilietis. Tačiau jautresnė akis bemat pastebi nemažos dalies viešų tekstų turinio ir jų antraščių dvasinį skurdą. Mus kas dieną bombarduojanti informacija neretai pasirodo esanti bloga, neįdomi, primityvi arba apie sportą. Na, kartais dar kokiame nors pasaulio kampelyje gimsta panda.

Nuomonės lyderis – no–name‘as?

Iš ties, komiška, kaip kai kurie nesuprasikodėlžymūs žmonės laidose ir straipsniuose komentuoja visas įmanomas temas – nuo skyrybų iki mokesčių, nuo aplinkosaugos iki naujai atrastų pomėgių, galbūt net tų pačių pandų gimimą. Tiesiog visų galų ekspertai. Todėl kaip ir aišku, jog protingi žmonės televizijos nežiūri, portalus irgi retai skaito. Jie turi savo kanalus, žurnalus ir stebi užsienio spaudą.

Tuo metu įvairių sričių specialistai ir akademikai liūdi, kad jų niekas neklauso, kad kasdienės informacijos sraute nėra vietos autoritetingų piliečių skvarbiam žvilgsniui. Tačiau visuomenės informavimo vienetų kritika yra teisinga tol, kol nesusiduri su kita šio pasaulio puse. Deja, patirta realybė yra tokia, jog retas jų, potencialiai autoritetingų ir gabių žmonių, patys eina ir kalba. Tokia jau mūsų kultūra – kalbėti viešai nemokame. O ir komentuoti dažnas mokslininkas atsisako.

Kodėl atsikalbinėja ekspertai?

Paprastai yra keturios atsisakymo komentuoti straipsniui priežastys – „nenoriu to viešumo“, „čia labai sudėtinga tema, kaipgi taip imsi ir atsakysi“, „ką apie mane kolegos pagalvos, dar ne taip supras“ ir „juk čia tik portalas, neturiu tokiems dalykams laiko“. Mintis apie komentarą straipsnyje sukelia daugumai būdingą diskomforto ir baimės jausmą. Iš ties, dar legendinis Platonas privertė Sokrato lūpomis suprasti, kad užrašyto žodžio neišsiginsi. Parašytas tekstas bemat tampa našlaičiu, kurio interneto platybėse niekas negali apginti. Tačiau prisiminkite, jeigu į Jus jau kreipėsi kaip į specialistą, tikėtina, kad visgi turite, ką pasakyti.

Baimė prarasti savo ne visada išgrynintą reputaciją laimi prieš galimybę šviesti ar informuoti visuomenę; viešumas vis dar atrodo nuodėmė, nedovanotinas dėmesio siekimas, rodantis, kad manaisi esąs geresnis už kitus; arba kaip tik savęs negerbimas, juk viešojoje erdvėje aptariamos temos niveliuoja situacijų sudėtingumą ar rimtumą ir todėl nevertos Eksperto įžvalgos. Todėl rimtas gydytojas ar mokslininkas pasirenka rašyti tik į mokslinius, na kartais dar į išskirtinai intelektualius žurnalus arba tyli, stebėdamas, kaip kažkas lepteli nesąmonę apie jų išmyluotą temą.

Sutinku, rašyti viešai, su savo vardu ir pavarde, yra baisu, o pabaigtas tekstas, atrodo, iš karto reikalauja papildymo, paaiškinimo. Jau dabar norėčiau prie kiekvieno sakinio parašyti bent po pastraipą patikslinimų. Deja, net paprastai temai išsemti vandenyno dydžio šaukšto neužtektų, o kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, kaip sako liaudies išmintis.

Tačiau temos ir problemos niekur nedingsta, o pašnekovų vis tik reikia. Taip ir užsipildo viešoji erdvė panelių X nuomone apie emigraciją ar etatinių specialistų–ekspertų įžvalgomis, į kuriuos jų nekalbinami ar nekalbantys kolegos žiūri su pašaipa pridengtu pavydu. Dar blogiau, atsiranda intriguojantys tekstai, prasidedantys daug pasakančia įžanga „Britų mokslininkai nustatė“.

Informacijos perteklius ir žinių vakuumas

Žinoma, kasdienių žinių ar pranešimų turinys neturi nei itin aukštos, nei išliekamosios vertės. Ir visgi, žmonių mąstymą ir požiūrį formuoja ne vien prustai. Matyt, šioje vietoje mane galima apkaltinti raginimu vykdyti dar didesnį kultūrinį nuosmukį ir nusileisti iki „kitų“ lygio? Tačiau, ar raginimai pasirinkti vieną kanalą reiškia, kad kritikuojamas ir menkinamas kitas? Ar tikrai vienas ar kitas visuomenei aktualaus klausimo komentaras negrįžtamai sumenkins profesionalo autoritetą šeimos, draugų ir kolegų akyse?

Be abejo, situacija iš lėto gerėja, populiariuosiuose naujienų puslapiuose perspausdinami tekstai iš nišinių ar kultūrinių šaltinių, kartais net patys gerb. mokslininkai ir specialistai parašo autorinių straipsnių. Ir jie būna geri, daug geresni. Tačiau ar to pakanka?

Šiuolaikinių žmonių problema yra ta, kad turėdami visas jų veiklas efektyvinančias technologijas, jie negeba sutelkti dėmesio ir niekam neturi laiko. Todėl retas skaitytojas ras valios perskaityti vieną ar du ilgus ir rimtus tekstus. Niekada nesakyčiau, kad rimtųjų temų nereikia, tačiau, manyti, kad visi nori ir gali suprasti specifinį tekstą yra arba naivu, arba pikdžiugiška. Todėl, net jei nejaučiate poreikio patys lįsti į viešumą, atsakydami į komunikacijos specialisto užklausą tikrai gaunate karmos taškų už visuomenei bent truputį naudingą darbą.

Kalbant apie informacijos, žinių ar žmonių primityvumą pernelyg dažnai užmirštama, kad gerų, naudingų ar įdomių dalykų reikia nuolatos mokytis, deja, ne tik universitetuose. Net jei skalbimo miltelių tema ekspertui yra iki grindjuostės paprasta, bet kuriam ne–ekspertui jų pasirinkimo kriterijai, nauda ir žala gali būti niekada neapmąstyta, tačiau nelauktai aktuali tema. Jeigu kalbame apie visuomenės švietimą, informavimą, nuomonės sudarymą ir pozityvią įtaką, ar neturėtų tos žinios pasiekti ir tų, kurie ekspertinių žinių nagrinėjamais klausimais dar neturi? Kai susirenka 5 mokslininkai ir dar trys studentai tai vargiai gali vadinti visuomenės švietimu – šie žmonės ir taip daugiau ar mažiau apsišvietę.

Vietoje epilogo...

Tad, jeigu savo sritį išmanantys žmonės nekalba, už juos kalbės kiti. Ir kalbės nebūtinai, taip, kaip Jūs norėtumėte. Be to, galima prisiminti, kad net, jeigu Jums tai atrodo juokinga, ilgainiui komentarais ir įžvalgomis galite užsiauginti reputaciją ir autoritetą, kurie šio naujojo dekadanso metu dar šį tą reiškia. Tai, kad negalima deginti žolės ar reikia profilaktiškai tikrintis, galbūt žinau aš ir Jūs, galbūt ir aplinkosaugos ar medicinos darbuotojas, tačiau kažkas, matyt, ne. Tai, ar nežinantysis atkreips dėmesį į informaciją ir net pakeis savo elgesį labai stipriai priklauso nuo to, kas tai sako ir kaip tai sako. O kartais reikia tiesiog pasakyti parastai, aiškiai ir užtikrintai.

Gebėjimas ištransliuoti pagrindinę žinutę yra svarbus, o kaip tai padaryti geriausiai – atskiras mokslas. Nesimokydami rizikuojame tapti žiogais iš pasakos, kurie šokinėja didžiausiais šuoliais, bet mažų žingsnelių daryti nemoka. Toks žiogas gali nukeliauti labai toli, tačiau ne visada pakankamai tiksliai, idant patektų į savo namus. O kartais tie namai – tai Jūsų ir mūsų skaitytojai.