LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2015 Gegužės 22
„Paprasto žmogaus“ evoliucija
ĮRAŠO AUTORIUS: Eglė Bačionytė

Ar gali būti, kad viena iš pagrindinių viešųjų ryšių ir žurnalistikos taisyklių – papasakok viską taip, kad suprastų tavo močiutė – tapo atgyvena?

Prieš dešimt metų žurnalistai ir PR specialistai tikindavo, kad sausa ir įmantri, terminų prikišta specialistų kalba yra neįdomi „paprastam žmogui“. Taip „Paprasto žmogaus“ interesai metai iš metų buvo apribojami ne tik temomis, bet ir jų gilumu.

Šiandien po truputį į dienos šviesą ima lįsti kitoks požiūris. Nors ir ne visi, tačiau dalis skaitytojų pradeda reikalauti iš žiniasklaidos giliau išieškotų temų, nuodugnios statistikos, lengvai neprieinamos informacijos. „Paprastas žmogus“ išlindo iš sukramtytos ir suvirškintos informacijos urvo ir paprašė daugiau.

Vienas iš puikiausių to įrodymų galėtų būti šių dienų aktualija – dingusio orlaivio An-2 paieška. Žiniasklaidai bandant iš tų pačių skurdžių faktų ir kelių ekspertų komentarų prigaminti kuo daugiau straipsnių, socialiniuose tinkluose plaukiojo tikroji, žmones dominanti, informacija.

 Vido Kaupelio nuotr.

Vienas aviacijos ekspertas savo Facebook paskyroje pasidalino, jo žodžiais tariant, rimta informacija, be jokių spėliojimų. Internete buvo paskleista „paprastam žmogui“ nesupranta kompiuterinė prognozė, sudaryta pagal faktinę vėjo kryptį ir hidrologinius Baltijos jūros parametrus, kur, jei pilotai išgyveno orlaivio nelaimę, turėtų dreifuoti jų gelbėjimosi valtis.  

Informacija buvo perduota ir specialistams, kurie buvo atsakingi už orlaivio pilotų paiešką. Viešas to paskelbimas socialiniuose tinkluose sukėlė ir tam tikrą atsakomybės naštą – niekas negalės piktintis ir tikinti, kad tokios informacijos nematė, kai ji buvo prieinama kiekvienam Facebook turinčiam lietuviui.

Iš pažiūros paskelbta informacija suprantama tik fizikams ir, nežinau, jūros bangų lūžimo skersmens tyrinėtojams, jei tokių yra. Tačiau, visų nuostabai, šis modelis socialiniame tinkle susilaukė didžiulio dėmesio. Žmonės dalinosi informacija, ją komentavo, klausinėjo, kėlė įvairias versijas. 

Ką tai rodo? Tai rodo, kad visuomenei atsibodo paviršutiniškos naujienos, kai teisininkų, ekonomistų, draudikų ir kitų specialistų informacija jiems yra perteikiama tik perkošus per supaprastinimo sietelį. Tai rodo, kad dalis visuomenės yra pasirengusi skaityti straipsnius, žiūrėti reportažus kurie ne tik atsako į klausimą kas ir su kuo, bet ir kaip, kodėl?

Kartu atėjo puikus metas įmonėms pasinaudoti turima informacija ir duomenimis, kurie anksčiu atrodė per daug sudėtingi ir nedominantys plačiosios visuomenės.

Kodėl automobilių gamintojams nepristačius brėžinių, kaip skiriasi įprasto ir sportinio automobilio variklio projektavimas, o medikams nepaviešinus subtilybių apie naujausius bandymus su vėžinėmis ląstelėmis? Kodėl bankams, kurie be Statistikos departamento tikriausiai turi daugiausiai duomenų apie mūsų šalies gyventojus ir jų įpročius, nepadarius tų duomenų prieinamų visiems? 

Žinoma, žmonių, kurie ieškos paprastų ir suprantamų žinučių visada bus ir tai nėra blogai, juk žiniasklaidos pagrindinė funkcija ir yra informuoti. Tačiau būtent dabar yra tinkamas metas ieškoti naujų formų ir priėjimų prie skaitytojų, nes „paprasto žmogaus“ informacijos alkis yra kaip niekad didelis.