LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISĮSIDARB(INK)INK KLIENTAI

2013 Lapkričio 05
Mums reikia priešų!

Kuo labiau giliniesi į komunikaciją ir socialinę psichologiją, tuo daugiau paradoksų atrandi. Pradedi galvoti, kad visgi visiems žinomas Abraham Maslow, akcentavęs, kad poreikių hierarchijoje svarbiausia yra saugumas, nėra visiškai teisus. Taip, mums reikia fizinio ir emocinio saugumo, bet tam, kad jaustumėmės saugiai, turime turėti priešų! Argi ne paradoksas?

Pagrindinė ir svarbiausia priešų funkcija – užtikrinti, kad mes neprarastumėme taip vadinamo atspirties taško. Priešai mums yra kelrodis, pasakantis, kas yra saugumas ir kada jis atsiranda arba pranyksta. Jeigu ilgą laiką priešų nėra, mes nebežinome, kas yra pavojus, o tada taikos periodas atrodo nebe toks saugus, kaip iškart po karo. Šį principą gerai žino ir išnaudoja visi su fiziniu ar emociniu saugumo paslaugomis ar prekėmis dirbantys komunikatoriai – draudimas primena, kad pas mus lankosi uraganai, farmacininkai primena, kad aplink slankioja įvairių rūšių vėžys, gripas  (kiaulių-paukščių-įprastas), o politikai, žinoma, vis rėkia: „Lietuva pavojuje!“.

Antra priešų funkcija yra grupės vienybės užtikrinimas. Senas triukas, kurį valdovai naudojo dar antikos laikai, priešų gausa prie sienų tiesiogiai susijusi su šalies vidiniu susiklausymu ir vieningumu. Kai aplink nesaugu, žmonės yra linkę atiduoti savo teises ir laisves (arba dalį jų) mainais į „vado“ jiems suteikiamą didesnį ar mažesnį saugumo pojūtį.

Trečia priežastis ta, kad priešai gimdo mums herojus, kurie reikalingi mūsų savivokai ir gyvenimo scenarijams. Neabsoliutinsime, bet didžioji dalis pasaulio mitologijos, legendų ir pasakų yra paremtos „herojaus“ vaizdiniu. Mokslas jau yra pasiūlęs supaprastintą mito / pasakos algoritmą: pagrindinis veikėjas turi nuvykti pas „užduoties užsakovą“ (pvz., karalių), gauti sunkią užduotį (nugalėti slibiną) ir grįžęs pasiimti apdovanojimą (princesę ir pusę karalystės). Herojai įprasmina bei demonstruoja vertybės, elgsenos modelius (už tiesą, už ištikimybę, už kovą iki galo ir t.t.).  Mes herojus gerbiame, mylime, mes jiems atleidžiame klaidas ir mes jais sekame.

Ir pagaliau paskutinė priežastis, kodėl mums reikia priešų, tai gyvenimo prasmė. Ir šis punktas bene patogiausias verslui, kuris nuolat turi spręsti savęs pateisinimo ir įprasminimo problemą. Verta prisiminti Reputation institute citatą: „Reputacija yra ne tai, ką tu parduodi, o tai, už ką tu kovoji“.

Šiuolaikinei visuomenei mažų mažiausiai įtartinas verslas yra tas, kuris kovoja tik už save, ragindamas pirkti jo prekes ir paslaugas. O kovos su priešu algoritmas įmonę visuomenės akyse gali padėti palaipsniui sutapatinti su ... herojumi. Kuo aiškesnis ir labiau suvokiamas priešas, tuo greičiau įmonė prisiims herojaus aureolę.

Prisiminkime „Apple“ reklamą „1984-ieji“, kurioje sakoma, kad „nuo šiol viskas bus kitaip“. Taigi čia ne šiaip kompiuterių gamintojas, čia tas, kuris pasišovė sugriauti sistemą!!!

Versle priešų surandama išorėje ir pačių įvairiausių – vienur jais tampa aršiausi konkurentai, tačiau protingiausia priešu paskelbti problemą, kurią Jūs savo paslaugomis ar produktais stengiatės išspręsti. Tos pačios farmacijos bendrovės be reikalo neįvardija savo „priešu Nr.1“ ligos ar ligų, su kuriomis kovoja jų sukurti vaistai. Priešą gali turėti ir kavinės – pavyzdžiui, lietuvių mieguistumą ar nenorą bendrauti.

Kalbant organizacinės komunikacijos terminologija, „priešo-herojaus“ opozicija „įsiuvama“ į įmonės viziją, misiją, vertybes, kuriuose nurodyti teisingi ir nukreipiantys ritualai bei terminologija. Tačiau tai skirta iš esmės vidui. Po to turėtų sekti ir išorės komunikacija, kad visuomenė (pirkėjai, tiekėjai, partneriai) įsisąmonintų priešą bei pripažintų įmonę, kaip kovotoją, siekiančią šį priešą sunaikinti. Čia labiausiai praverčia „Storytelling“ technologijos, apie kurias – kitą kartą.

O pabaigai – Holivude taikomas scenarijų rašymo algoritmas, kuris mums visiems jau atsibodo, tačiau yra puikus ir pasiteisinęs pavyzdys, kaip kuriamos istorijos ir formuojamas herojaus vaizdinys.