LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2013 Liepos 14
Atėjo laikas formuotis lietuviško verslumo mitui
„Už de­vy­nių ma­rių, de­vy­nių gi­rių ply­ti nuo­sta­bi ša­lis Lie­tu­va.“ Ši perf­ra­zuo­ta kli­šė anaip­tol nė­ra ban­dy­mas pa­si­šai­py­ti. Žmo­nės mąs­to is­to­ri­jo­mis, nes taip yra pa­pras­čiau, nes jos pa­aiš­ki­na pa­sau­lį, pa­de­da ja­me su­si­vok­ti. Ta­čiau svar­biau­sia - ge­ros is­to­ri­jos ug­do vi­suo­me­nę ir at­ski­rus as­me­nis.

Vai­kys­tė­je is­to­ri­jos yra pa­sa­kos, vė­liau jo­mis tam­pa va­do­vė­liai, kny­gos. Ta­čiau dau­giau­sia is­to­ri­jų gau­na­me iš ap­lin­kos – tai kai­my­nų, kon­ku­ren­tų ar drau­gų pa­tir­tis, nu­ti­ki­mai, kal­bos. Ar­tė­jant se­nat­vei ga­li nu­tik­ti taip, kad jū­sų gy­ve­ni­mas taip pat virs pui­kia is­to­ri­ja.

Itin stip­rios is­to­ri­jos tam­pa pa­sa­ko­mis ar­ba mi­tais. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kiek jo­se esa­ma rea­ly­bės.

Kiek­vie­nam lai­ko­tar­piui – sa­vos is­to­ri­jos, sa­vi mi­tai. Ką pri­si­me­na­me iš Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės lai­kų? Ka­rus, val­do­vus, ka­ri­nes są­jun­gas ir iš­da­vys­tes. Tai bu­vo ka­rų lai­kai. Ką pri­si­me­na­me iš XIX am­žiaus? Ko­vą už lie­tu­viš­ku­mą, Vin­cą Ku­dir­ką ir „Var­pą“, Zig­man­tą Sie­ra­kaus­ką ir 1863 me­tų su­ki­li­mą, lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą ir knyg­ne­šius. Ta­da Lie­tu­va dau­giau nie­ko „sa­vo“ ne­tu­rė­jo.

Ar­tė­jant prie šian­die­nos lai­ko­tar­piai trum­pė­ja, mi­to­lo­gi­ja in­ten­sy­vė­ja. XX am­žiaus pa­bai­go­je Lie­tu­vos mi­to­lo­gi­ja yra vie­nin­te­lė – ko­va už ne­prik­lau­so­my­bę ir su ja su­si­ję he­ro­jai.

Ta­čiau XXI am­žius jau ki­toks. Nors kas­dien gir­di­me daug is­to­ri­jų, il­gai­niui bus pri­si­me­na­ma tik tai, kad ko­vą už ne­prik­lau­so­my­bę ir po­li­ti­nę mi­to­lo­gi­ją pra­dė­jo keis­ti su emig­ra­ci­ja, eko­no­mi­ka ir pi­ni­gais su­si­ju­sios is­to­ri­jos. Tai su­pran­ta­ma, mat iš­ko­vo­jus lais­vę iš­alks­ta­ma. 2004 me­tais įsto­jo­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NA­TO, to­dėl pa­si­ju­to­me sau­ges­ni. Ma­ža to, 2008 me­tų pa­bai­go­je trink­te­lė­jo fi­nan­sų kri­zė, ir vi­si pra­dė­jo mąs­ty­ti, kad pi­ni­gai kas­die­ny­bei taip pat reikš­min­gi.

Bent kiek svei­ko pro­to tu­rin­tis žmo­gus su­pran­ta, jog vie­nin­te­lis bū­das ša­liai už­dirb­ti pi­ni­gų - tu­rė­ti vers­lą, ku­ris ga­li mo­kė­ti mo­kes­čius. Ir kuo dau­giau, tuo ge­riau. Ži­no­ma, rei­kia ir mo­kyk­lų, bet juk mo­ky­to­jai iš­lai­ko­mi iš mo­kes­čių. Rei­kia ir ke­li­nin­kų, ta­čiau šie, ne­skai­tant re­tų iš­im­čių, par­duo­da pa­slau­gas vals­ty­bei, ku­ri jiems mo­ka iš tų pa­čių mo­kes­čių.

To­dėl Lie­tu­vai rei­kia stip­raus vers­lo. O stip­riam vers­lui - ge­ros ir įkve­pian­čios vers­lo mi­to­lo­gi­jos. Kaip tai nu­ti­ko prieš dau­giau kaip šim­tą me­tų, kai tuo­met gy­ve­nę Si­mo­nas Dau­kan­tas, V.Ku­dir­ka, Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius iš­ug­dė XIX am­žiaus pa­bai­gos ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­ją. Sa­vo pa­vyz­džiu, idė­jo­mis ir dar­bu.

Prob­le­ma ta, kad Lie­tu­vos vers­las dar tik mo­ko­si pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jas. Jos tu­rė­tų su­si­pin­ti į bend­rą įkve­pian­tį mi­tą ir su­for­muo­ti vi­są kar­tą vers­lių žmo­nių.

O ko­kia yra pa­sta­rų­jų tri­jų de­šimt­me­čių lie­tu­viš­ko vers­lo mi­to­lo­gi­ja? Pir­miau­sia bu­vo spe­ku­lian­tai ir na­mu­di­nin­kai (sa­ko, vie­ni ge­riau­sių So­vie­tų Są­jun­go­je), vė­liau – koo­pe­ra­ty­vai, Len­ki­jos, Ju­gos­la­vi­jos ir Ki­ni­jos tur­gūs, iš­ki­lo Ga­riū­nų kar­ta. Į XXI am­žių Lie­tu­va at­ėjo su at­gims­tan­čia pra­mo­ne, pre­ky­ba, trans­por­tu,i lo­gis­ti­ka ir, ži­no­ma, sta­ty­bo­mis. Kri­zės pa­mo­kos bu­vo skau­džios, bet Lie­tu­vos vers­las at­si­gau­na, eks­por­tas vi­sus ste­bi­na.

Ta­čiau ge­ra mi­to­lo­gi­ja ir ge­ros is­to­ri­jos pri­va­lo tu­rė­ti sa­vo he­ro­jus. Sa­vus prieš­us, sa­vas per­ga­les. O jų Lie­tu­vos vers­lui la­biau­siai ir trūks­ta. Pa­sau­ly­je se­niai nau­do­ja­ma ko­mu­ni­ka­ci­jos tech­ni­ka „sto­ry­tel­ling“, ji pa­de­da įmo­nėms tap­ti he­ro­jė­mis, kur­ti ir pa­sa­ko­ti sa­vo mi­tus.

Dau­gu­ma bent šiek tiek ap­sis­kai­čiu­sių žmo­nių ži­no, kad "Mic­ro­soft", "Goog­le" pra­dė­jo dar­bą ga­ra­že, "Dell", "Fa­ce­book" – bend­ra­bu­ty­je. Mi­li­jar­die­rius War­re­nas Buf­fet­tas iki šiol gar­sė­ja kaip tau­pus žmo­gus, va­ži­nė­jan­tis se­nu au­to­mo­bi­liu. Nuo jo ne­at­si­lie­ka tau­pu­sis IKEA įkū­rė­jas ir sa­vi­nin­kas Ing­va­ras Kamp­ra­das. Ar dar ver­ta mi­nė­ti Ri­char­dą Bran­so­ną? O „App­le“ ko­va su „Mic­ro­soft“ do­mi­na­vi­mu jau yra ta­pu­si le­gen­da.

De­ja, Lie­tu­vo­je apie vers­lą dau­giau gir­di­me liūd­nų ir gąs­di­nan­čių is­to­ri­jų nei ge­rų ir įkve­pian­čių. Vis tas lie­tu­viš­kas san­tū­ru­mas ver­čia ge­riau pa­ty­lė­ti, nes kai­my­nas tik ir lau­kia, ka­da ga­lės pa­si­ty­čio­ti iš mū­sų ne­sėk­mės. O ne­sėk­mės iš­tin­ka vi­sus, ku­rie sten­gia­si ką nors su­kur­ti ir nu­veik­ti.

To­dėl ge­riau­sias ir svar­biau­sias dar­bas, ku­rį tu­rė­tų pa­da­ry­ti lie­tu­viš­kas vers­las, tai - nu­ei­ti į at­okią pa­miš­kę, iš­kas­ti gi­lią duo­bę, pa­gul­dy­ti į ją sa­vo san­tū­ru­mą, bai­mę iš­si­šok­ti ir niurz­gė­ji­mą, pri­slėg­ti di­džiau­siu, ko­kį tik ga­li pa­kel­ti, ak­me­niu, kruopš­čiai už­kas­ti ir to­je vie­to­je pa­so­din­ti ąžuo­lą. Ko­dėl? Nes jis, kaip ži­no­ma, la­bai il­gai au­ga, to­dėl ko­kį tūks­tant­me­tį už­kas­tos sa­vy­bės ne­truk­dys, o Lie­tu­va pa­ga­liau ga­lės mė­gau­tis pui­kio­mis vers­lo is­to­ri­jo­mis.

(šis straipsnis buvo publikuotas "Lietuvos žiniose")