LTEN
INK IDSUSIPAŽ(INK) JUD(INK) SMEGENISINK KLIENTAI

2013 Liepos 14
Atėjo laikas formuotis lietuviško verslumo mitui
„Už de­vy­nių ma­rių, de­vy­nių gi­rių ply­ti nuo­sta­bi ša­lis Lie­tu­va.“ Ši perf­ra­zuo­ta kli­šė anaip­tol nė­ra ban­dy­mas pa­si­šai­py­ti. Žmo­nės mąs­to is­to­ri­jo­mis, nes taip yra pa­pras­čiau, nes jos pa­aiš­ki­na pa­sau­lį, pa­de­da ja­me su­si­vok­ti. Ta­čiau svar­biau­sia - ge­ros is­to­ri­jos ug­do vi­suo­me­nę ir at­ski­rus as­me­nis.

Vai­kys­tė­je is­to­ri­jos yra pa­sa­kos, vė­liau jo­mis tam­pa va­do­vė­liai, kny­gos. Ta­čiau dau­giau­sia is­to­ri­jų gau­na­me iš ap­lin­kos – tai kai­my­nų, kon­ku­ren­tų ar drau­gų pa­tir­tis, nu­ti­ki­mai, kal­bos. Ar­tė­jant se­nat­vei ga­li nu­tik­ti taip, kad jū­sų gy­ve­ni­mas taip pat virs pui­kia is­to­ri­ja.

Itin stip­rios is­to­ri­jos tam­pa pa­sa­ko­mis ar­ba mi­tais. Vis­kas pri­klau­so nuo to, kiek jo­se esa­ma rea­ly­bės.

Kiek­vie­nam lai­ko­tar­piui – sa­vos is­to­ri­jos, sa­vi mi­tai. Ką pri­si­me­na­me iš Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės lai­kų? Ka­rus, val­do­vus, ka­ri­nes są­jun­gas ir iš­da­vys­tes. Tai bu­vo ka­rų lai­kai. Ką pri­si­me­na­me iš XIX am­žiaus? Ko­vą už lie­tu­viš­ku­mą, Vin­cą Ku­dir­ką ir „Var­pą“, Zig­man­tą Sie­ra­kaus­ką ir 1863 me­tų su­ki­li­mą, lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mą ir knyg­ne­šius. Ta­da Lie­tu­va dau­giau nie­ko „sa­vo“ ne­tu­rė­jo.

Ar­tė­jant prie šian­die­nos lai­ko­tar­piai trum­pė­ja, mi­to­lo­gi­ja in­ten­sy­vė­ja. XX am­žiaus pa­bai­go­je Lie­tu­vos mi­to­lo­gi­ja yra vie­nin­te­lė – ko­va už ne­prik­lau­so­my­bę ir su ja su­si­ję he­ro­jai.

Ta­čiau XXI am­žius jau ki­toks. Nors kas­dien gir­di­me daug is­to­ri­jų, il­gai­niui bus pri­si­me­na­ma tik tai, kad ko­vą už ne­prik­lau­so­my­bę ir po­li­ti­nę mi­to­lo­gi­ją pra­dė­jo keis­ti su emig­ra­ci­ja, eko­no­mi­ka ir pi­ni­gais su­si­ju­sios is­to­ri­jos. Tai su­pran­ta­ma, mat iš­ko­vo­jus lais­vę iš­alks­ta­ma. 2004 me­tais įsto­jo­me į Eu­ro­pos Są­jun­gą ir NA­TO, to­dėl pa­si­ju­to­me sau­ges­ni. Ma­ža to, 2008 me­tų pa­bai­go­je trink­te­lė­jo fi­nan­sų kri­zė, ir vi­si pra­dė­jo mąs­ty­ti, kad pi­ni­gai kas­die­ny­bei taip pat reikš­min­gi.

Bent kiek svei­ko pro­to tu­rin­tis žmo­gus su­pran­ta, jog vie­nin­te­lis bū­das ša­liai už­dirb­ti pi­ni­gų - tu­rė­ti vers­lą, ku­ris ga­li mo­kė­ti mo­kes­čius. Ir kuo dau­giau, tuo ge­riau. Ži­no­ma, rei­kia ir mo­kyk­lų, bet juk mo­ky­to­jai iš­lai­ko­mi iš mo­kes­čių. Rei­kia ir ke­li­nin­kų, ta­čiau šie, ne­skai­tant re­tų iš­im­čių, par­duo­da pa­slau­gas vals­ty­bei, ku­ri jiems mo­ka iš tų pa­čių mo­kes­čių.

To­dėl Lie­tu­vai rei­kia stip­raus vers­lo. O stip­riam vers­lui - ge­ros ir įkve­pian­čios vers­lo mi­to­lo­gi­jos. Kaip tai nu­ti­ko prieš dau­giau kaip šim­tą me­tų, kai tuo­met gy­ve­nę Si­mo­nas Dau­kan­tas, V.Ku­dir­ka, Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius iš­ug­dė XIX am­žiaus pa­bai­gos ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos in­te­li­gen­ti­ją. Sa­vo pa­vyz­džiu, idė­jo­mis ir dar­bu.

Prob­le­ma ta, kad Lie­tu­vos vers­las dar tik mo­ko­si pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jas. Jos tu­rė­tų su­si­pin­ti į bend­rą įkve­pian­tį mi­tą ir su­for­muo­ti vi­są kar­tą vers­lių žmo­nių.

O ko­kia yra pa­sta­rų­jų tri­jų de­šimt­me­čių lie­tu­viš­ko vers­lo mi­to­lo­gi­ja? Pir­miau­sia bu­vo spe­ku­lian­tai ir na­mu­di­nin­kai (sa­ko, vie­ni ge­riau­sių So­vie­tų Są­jun­go­je), vė­liau – koo­pe­ra­ty­vai, Len­ki­jos, Ju­gos­la­vi­jos ir Ki­ni­jos tur­gūs, iš­ki­lo Ga­riū­nų kar­ta. Į XXI am­žių Lie­tu­va at­ėjo su at­gims­tan­čia pra­mo­ne, pre­ky­ba, trans­por­tu,i lo­gis­ti­ka ir, ži­no­ma, sta­ty­bo­mis. Kri­zės pa­mo­kos bu­vo skau­džios, bet Lie­tu­vos vers­las at­si­gau­na, eks­por­tas vi­sus ste­bi­na.

Ta­čiau ge­ra mi­to­lo­gi­ja ir ge­ros is­to­ri­jos pri­va­lo tu­rė­ti sa­vo he­ro­jus. Sa­vus prieš­us, sa­vas per­ga­les. O jų Lie­tu­vos vers­lui la­biau­siai ir trūks­ta. Pa­sau­ly­je se­niai nau­do­ja­ma ko­mu­ni­ka­ci­jos tech­ni­ka „sto­ry­tel­ling“, ji pa­de­da įmo­nėms tap­ti he­ro­jė­mis, kur­ti ir pa­sa­ko­ti sa­vo mi­tus.

Dau­gu­ma bent šiek tiek ap­sis­kai­čiu­sių žmo­nių ži­no, kad "Mic­ro­soft", "Goog­le" pra­dė­jo dar­bą ga­ra­že, "Dell", "Fa­ce­book" – bend­ra­bu­ty­je. Mi­li­jar­die­rius War­re­nas Buf­fet­tas iki šiol gar­sė­ja kaip tau­pus žmo­gus, va­ži­nė­jan­tis se­nu au­to­mo­bi­liu. Nuo jo ne­at­si­lie­ka tau­pu­sis IKEA įkū­rė­jas ir sa­vi­nin­kas Ing­va­ras Kamp­ra­das. Ar dar ver­ta mi­nė­ti Ri­char­dą Bran­so­ną? O „App­le“ ko­va su „Mic­ro­soft“ do­mi­na­vi­mu jau yra ta­pu­si le­gen­da.

De­ja, Lie­tu­vo­je apie vers­lą dau­giau gir­di­me liūd­nų ir gąs­di­nan­čių is­to­ri­jų nei ge­rų ir įkve­pian­čių. Vis tas lie­tu­viš­kas san­tū­ru­mas ver­čia ge­riau pa­ty­lė­ti, nes kai­my­nas tik ir lau­kia, ka­da ga­lės pa­si­ty­čio­ti iš mū­sų ne­sėk­mės. O ne­sėk­mės iš­tin­ka vi­sus, ku­rie sten­gia­si ką nors su­kur­ti ir nu­veik­ti.

To­dėl ge­riau­sias ir svar­biau­sias dar­bas, ku­rį tu­rė­tų pa­da­ry­ti lie­tu­viš­kas vers­las, tai - nu­ei­ti į at­okią pa­miš­kę, iš­kas­ti gi­lią duo­bę, pa­gul­dy­ti į ją sa­vo san­tū­ru­mą, bai­mę iš­si­šok­ti ir niurz­gė­ji­mą, pri­slėg­ti di­džiau­siu, ko­kį tik ga­li pa­kel­ti, ak­me­niu, kruopš­čiai už­kas­ti ir to­je vie­to­je pa­so­din­ti ąžuo­lą. Ko­dėl? Nes jis, kaip ži­no­ma, la­bai il­gai au­ga, to­dėl ko­kį tūks­tant­me­tį už­kas­tos sa­vy­bės ne­truk­dys, o Lie­tu­va pa­ga­liau ga­lės mė­gau­tis pui­kio­mis vers­lo is­to­ri­jo­mis.

(šis straipsnis buvo publikuotas "Lietuvos žiniose")

Sveiki! Siekdami tobulinti šią svetainę, pasiūlyti Jums pritaikytas ir geresnes paslaugas, mes naudojame slapukus. Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau, patvirtinate savo sutikimą su slapukų įrašymu. Sutikimą bet kada galėsite atšaukti, pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami slapukus. Daugiau apie slapukus ir jų atsisakymą skaitykite mūsų Privatumo politikoje.